Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą? Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokiu priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus,- teigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais aptarkite, kas turėtų saugoti ir ginti kalbą

Kalba – tai ne tik viena svarbiausių bendravimo priemonių, tačiau ir kiekvienos tautos kultūrinis palikimas. Visos šalys turi savo kalbą ir stengiasi ją puoselėti, kitaip rizikuotų prarasti savo istoriją ir tradicijas. Kalba yra neįkainojamas turtas, žmogaus turtas. Ji – pagrindinis bendravimo bei kūrybos šaltinis. Juk net buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių, tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurios negalima nepaisyti. Nuo pačių seniausių laikų, šalys kariauja ir bando užgrobti vis didesnes teritorijas, taip įvairioms tautoms tenka susidurti su problemomis ne tik, kaip išlaikyti savas žemes, bet ir kaip išsaugoti savo gimtąją kalbą, juk be jos nieko brangesnio tauta neturi. Kariai yra tie, kurie gina tautos žemes, o jos kalbą gina – rašytojai, kurie savo kūriniuose geba atskleisti kalbos grožį, mokytojai, kurie neleidžia mažiausiems gyventojams pamiršti savo gimtosios kalbos ir, žinoma, šalies žmonės, kurie privalo mylėti ir tausoti savąją kalbą.

Visais laikais atkakliausi kalbos gynėjai yra rašytojai. Kiekviena šalis didžiuojasi turėdama genialius menininkus, kurie sugeba savo kūriniuose atskleisti gimtosios kalbos grožį. Juk visi raštijos atstovai nuo seniausių laikų yra gerbiami ir mylimi savosios tautos, nes sugeba priversti žmones vertinti savo kultūrą ir tradicijas. Pirmoji knyga kiekvienai tautai reiškia labai daug, nes tai visos kultūros pradžių pradžia, ne išimtis ir lietuvių tauta, kuri iki šių dienų didžiuojasi savo pirmąją lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“. Šis kūrinys, kaip tam laikmečiui įprasta, nebuvo skirtas tik bažnyčiai, ši knyga tai kreipinys į visą Lietuvos tautą su noru įkvėpti kalbėti ir skaityti lietuviškai religinius kūrinius. Iš tiesų Martynas Mažvydas buvo itin susirūpinęs lietuvių krikščionišku išprusimu ir nusprendė, jog tikėjimo tiesų kiekviena tauta turi mokytis gimtąja savo kalba ir XVIa. parašęs kūrinį „Katekizmas“ atliko pagrindinę savo misiją – privertė tautą pamiršti pagoniškas tradicijas.