Teigiama, kad plintant globalizacijai tokių mažų tautinių kalbų, kaip lietuvių kalba, struktūra ir kokybė neišvengiamai pasikeis – svarbu, kad kalbos pavadinimas išliktų ir kad turėtume su kuo tapatintis(kalbininkas G. Subačius), įvertinkite tokį požiūrį. Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Kiekvienam žmogui jo gimtoji kalba yra pati gražiausia. Lietuviai didžiuojasi kalbantys ne tik skambia, bet ir viena iš pačių seniausių pasaulyje kalba. Bet šiandien jau vėl galima išgirsti skambinant pavojaus varpais, kad lietuvių kalbai gresia pavojus, tik dabar mes patys esame sau priešai: turėdami visas galimybes puoselėti gimtąją kalbą, vis daugiau lietuvių pamiršta, kaip rašyti žodžius “ačiū”, “ąžuolas”, mįslė”, “vąšelis”. Kodėl lietuvis jau nebežino, ant kokios raidės užkabinti nosinę, kur uždėti brūkšnelį ar varnelę? Kodėl vis dažniau lietuvišką žodį keičia ne visiems suprantamas trumpinys, šiuolaikinių technologijų sukurtas naujadaras ar angliška/rusiška svetimybė? Kartais net sunku suprasti, kodėl kai kurios svetimybės taip lengvai prilimpa šnekamojoje kalboje išstumdamos gražų lietuvišką žodį. Kalbininkų nuomone, kalbos, jos struktūros kitimas yra neišvengiamas ir normalus dalykas. Tačiau kalbos pokyčiai negali būti chaotiški ir turi būti išlaikyta kalbos sistema. Ar kalbos atžvilgiu kai kurių kalbininkų lengvabūdiškas mąstymas priimtinas ir kas skatina tokią lietuvių kalbos “revoliuciją”? Visuomenėje šiandien vyrauja du požiūriai į lietuvių kalbą, jos ateitį: pirma, lietuvių kalba po truputį miršta ir nereikia baimintis į kalbą ateinančių svetimybių ar gramatikos pokyčių; antra, vidinės ir išorinės priežastys kalbos neturi per daug pakeisti ir už tai yra atsakingos reguliavimo institucijos.