Kas savam krašte geriau nei svetur?

Tėvynės nostalgija ir gyvenimo prasmės paieškos yra vaizduojami ir XX a. vid. prozininko, dramaturgo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Destruktyviame pasaulyje, kuriame vyksta tokie žiaurūs įvykiai kaip karas, įvairios represijos, dehumanizmo apraiškos – žmogus priverstas gyventi baimėje – pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, kaip ir pats romano autorius, todėl ir renkasi išeivio kelią, nes bijo. Tokio likimo pasirinkimas žmogų atskiria nuo tėvynės, nuo pirmapradžių dalykų. Garšva amerikietiško didmiesčio realybėje jaučiasi esąs persodintas akacijos krūmas, jis pajaučia pasaulio absurdiškumą ir savo menkumą.

Verta prisiminti ir žymiausios XX a. vidurio poetės, lyrikės Salomėjos Nėries kūrybą. Nuo karo siaubumų kūrėja slepiasi Rusijos glūdumoje, kur kaip niekad anksčiau pajaučia tėvynės ilgesį. Tai – labiausiai išplėtota tema jos lyrikoje. Lyrinis subjektas namų netekimą išgyvena kaip likimo skriaudą, todėl eilėse atsiveria tuštuma, vienišumas, svetimos aplinkos nejaukumas. Rinkinyje „Prie didelio kelio“ svarbiausias motyvas – kelias, kuris simbolizuoja sunkų, skaudų kelią namo. Štai eilėraštis „Troškulys“ padeda suvokti pačios Salomėjos Nėries išgyvenimus, kančia svetimoje žemėje.