"Don Kichotas" analizė

   „Don Kichotas“ - garsiausias ispanų rašytojo Migelio de Servanteso romanas, pasakojantis apie šiek tiek pamišusį dėl istorijų apie klajojančius riterius bajorą Don Kichotą Lamančietį. Ši istorija tai jaudinančių pasakojimų rinkinys su begale nuotykių ir neįtikėtinų įvykių pasakojimais bei jų nagrinėjimais.

  Prisiskaitęs senoviškų riterių romanų, Ispanijos bajoras Don Kichana pasirenka romantiškiau skambantį vardą Don Kichotas, susiranda aprūdijusius protėvių šarvus, išsiveda iš arklidės seną kuiną Rosinantą, o ūkininko samdinę pavadinta Dulsinėja iš Toboso pasiskiria savo širdies dama ir vienintele mylimąja, dėl kurios galėtų dūsauti savo klajonių metu. 

   Kaimo smuklėje šeimininkas neapsikentęs Don Kichoto eibių ir suprasdamas, kad kol jis negaus to ko nori – niekur nedings, įšventina Don Kichotą į klajojančius riterius ir pataria jam įsitaisyti ginklanešį, tačiau apie jį šiek tiek vėliau.

   Pirmasis, Don Kichoto akimis nuskriaustas, žmogus pasitaikė piemuo, kuris už tai, kad paprašė savo algos, buvo periamas šeimininko. Aišku, mūsų garbingasis klajojantis riteris negalėjo neįsikišti ir liepė sumokėti šeimininkui viską iki paskutinio realo ir patenkintas savo žygdarbiu.

   Sekantis nuotykis, kurį patyrė Don Kichotas buvo susitikimas su tolediečiais pirkliais, kurie pasakė, kad jo širdies dama gali būti žvaira. Riteris negalėjo susitaikyti su tuo ir puolė pirklius, tačiau Rosinantas pargriuvo ir jo šeimininkas nusiritęs tolyn buvo užpultas visų pirklių ir skaudžiai apdaužytas.

   Tuo tarpu Don Kichoto bičiuliai, nesugalvodami kaip kitaip būtų galima numalšinti jo pamišimą, sugalvojo praretinti jo istorijų apie klajojančius riterius biblioteką, palikdami tik vertingas knygas. Kaip vėliau paaiškės, tai nepadėjo.

    Pailsėjęs dvi savaitęs namuose jis suranda ginklanešį, kuriuo tampa Sanča Pansa – mažas ir bailus vyrukas, turintis žmoną ir vaikus, tačiau trokštantis nuotykių ir svarbiausia – salos, kurią jam Don Kichotas pažadėjo jų klajonių pradžioje. Į kelionę Sanča pasikinko savo asilą, kuris tampa jo artimiausiu draugu kelionės metu. Vyrai išjoja pasiryžę padėti visiems skriaudžiamais žmonėmis, pagrobtoms kažkieno širdžių damomis ir visiems neteisingai nubaustiems žmonėms. O svarbiausia – atkeršyti jų skriaudėjams ir taip išgarsėti visame pasaulyje.

   Taigi pirmą kartą ginklanešys pastebėjo, kad jo šeimininkas šiek tiek pamišęs tuomet, kai jis susigrūmė su vėjo malūnais manydamas, kai tai milžinai. Tačiau jis į tai nekreipia didžiulio dėmesio.

   Jodami savais keliais vyrai išvydo karietą su dviem raitais ant kupranugarių benediktų vienuoliais priešaky. Karietoje sėdėjo mergina, kurią Don Kichotas palaikė pagrobta, todėl iškart užsimojo ją apginti. Matydamas, kad riteris neketina trauktis iš kelio, vienas iš biskajiečių ryžtasi stoti su juo į kovą, kuri baigiasi tuo, kad Don Kichotas pasigaili biskajiečio su sąlyga, kad šis nuvyks pas Dulsinėją ir perduos tai ką jis palieps.

   Sulaukę nakties mūsų vyrai apsistojo pas ožkaganius, kurie papasakojo jiems istoriją apie piemenaitę Marselą, dėl kurios nusižudė vaikinas vardu Grisostomas. Jo laidotuvėse dalyvavo šios knygos pagrindiniai veikėjai.

    Kiti priešai, kuriuos Don Kichotas sutiko savo kelyje buvo jangiečiai, kuriuos jie palaikė numirėliais. Tačiau savo nelaimei, juos užpuldami jie užsitraukė jų nemalonę ir buvo smarkiai apkulti, o savo žaizdas gydė užeigoje, kurią palaikė pilimi.

   Vargšas, kurį šį kartą užpuolė šaunieji riteriai buvo barzdaskutys. Jie jį užpuolė iš pasalų ir šis jų išsigandęs pabėgo, palikęs savo mantą, o kartu su ja ir skutimosi bliūdą, kurį Don Kichotas palaikė mambrino šalmu, kuris anot jo buvo labai vertingas.