Eilėraščio „Lietus“ analizė ir interpretacija

 „Lietus“ – tipiškas Henriko Radausko eilėraštis. Jis atspindi pagrindinius šio poeto kūrybos bruožus, teigiamas vertybes ir pagrindžia idėjas. Pirmiausia į akis krenta griežta klasicitinio stiliaus forma ir tradicinis XX a. pradžios lietuvių romantikams ir neoromantikams būdingas rimas. Autorius nesišvaisto skyrybos ženklais, apgalvotos visos pauzės, emocijos reiškiamos leksine įvairove. Vaizdingųjų veiksmažodžių („bėginėja“, „krūpčioja“, „veržias“, „nurieda“) ir spalvų („žalsvos šakos“, „žalią kiaurą skėtį“, „auksu sužavėti“, „geltonu vingiu“) kuria dinamišką gamtovaizdį. Lengvas, trapus lietus lakoniškai apibūdina jaunyste trykštančią gyvybinę jėgą, kuri iriasi į priekį nesidairydama ir nelėtindama tempo. Visa tai iškart galima numanyti perskaičius pavadinimą, kuris tiesiogiai orientuoja į temą. Eilėraštis gana paprastas, peizažinis, bet parašytas vadovaujantis griežtais principais. Radauskas rašo aukštindamas grožį, vitališkumą, todėl ryškus nesulaikomos, veržlios jaunatvės ir statiškos, sėslios senatvės supriešinimas. Tai šiek tiek primena dramą, kurioje dažnai vaizduojama stiprių asmenybių kova. Lietus, simbolizuojantis gyvybę, nerūpestingumą, lyg ir nugali: seno beržo, minimo antroje strofoje, skėtis, kuris turi apsaugoti nuo įkyraus lašnojimo, yra kiauras („Miško aikštelėj senas beržas/ Iškėlė žalią kiaurą skrėtį...“). Taip H. Radauskas pats aliuziškai išsako savo poziciją: jis iškelia jaunystę kaip gyvenimo tarpsnį, kuriame dominuoja estetika (viena iš aiškiausių užuominų apie purienas, kurios „veržias/ Pasaulį auksu sužavėti.“).