J. Vaičiūnaitės eilėraščio „Žiemos lietus“ interpretacija

J.Vaičiūnaitė – XX a. antros pusės lietuvių poetė. Ji dažnai vadinama miesto poete, meilės lyrike. Meilės temai J. Vaičiūnaitės kūryboje skiriama daug vietos. Dažnai ji būna nelaiminga, todėl lyrinis subjektas liūdi, kenčia ir bijo. Panašūs jausmai reiškiami ir eilėraštyje „Žiemos lietus“ Eilėraščio pavadinimas – tai užuomina, kad ne viskas gerai, nes žiemai lietus nėra būdingas. Žiemą turi snigti, o lietus yra tai, kas neįprasta, todėl kelia nerimą, blogą nuojautą. Dažnas J. Vaičiūnaitės eilėraštis parašytas verlibru –tai yra nerimuotai. Tačiau pateiktasis eilėraštis jiems nepriklauso. Jis rimuojamas kryžmiškai(„sniegas – niekas; pirštų – supirštų; nakčia - kančia “), o tai suteikia eilėraščiui sklandumo, muzikalumo. Eilėraštyje „Žiemos lietus“ gerai išreikštos juslės. Pagrindinė kūrinio detalė – gėlė, hiacintas. Jo kvapo prisodrintas eilėraščio žmogaus pasaulis. Keturis kartus pakartota frazė „kvepia hiacintais“(vieną kartą „kvepia“ praleistas) leidžia skaitytojui labiau įsijausti, išgyventi lyrinio subjekto būseną. Du kartus pavartotas žodis „jaučiu“. Eilėraščio žmogus jaučia „žvilgsnius“ ir „lūpas ant pirštų“. Šie tiesiogiai išsakyti fiziniai jutimai taip pat prisideda prie grįžtamojo ryšio atsiradimo.