Antano Baranausko kūrinių „Anykščių šilelis“, „Dievo rykštė ir malonė“ bei „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ analizė

Graikų filosofas Aristotelis, kalbėdamas apie poeziją ir jos rūšis savo veikale ,,Poetika‘‘, atskleidžia, kaip, jo manymu, rašoma ideali tragedija, kokios yra jos sudėtinės dalys bei kas kuria tragedijos meniškumą. Pasak jo, tragedija, kaip ir bet kuris kitas epinis ar muzikinis kūrinys, priklauso imitaciniam menui. Aristotelis taip pat teigia, jog kūriniuose imituojami žmonės ,,būtinai turi būti geri arba blogi: mat charakterių skirtumus lemia yda arba dorybė‘‘. Senovės graikų dramaturgo Aischilo tragedijoje ,,Prikaltasis Prometėjas‘‘ taip pat galima pastebėti tam tikrą perskyrą tarp veikėjų. Pagrindinis kūrinio veikėjas Prometėjas, prikaltas prie Kaukazo kalnų uolos už pagalbą žmonėms, šią bausmę nenoromis įvykdęs Hefaistas, pas Prometėją atkeliavęs jo draugas Okeanas – gerieji, o štai Dzeusas, jo pavaldiniai Galia ir Hermis – blogieji, nedorieji veikėjai šioje tragedijoje.

Be to, Aristotelis rašo, jog ,,Poezija susiskirstė pagal poetų charakterių būdingąsias savybes: rimtesni poetai ėmė imituoti kilnius veiksmus ir tokius pat žmones <...>‘‘. Aischilo tragedijoje Prometėjas – tikras kilnumo, narsos ir pasiaukojimo pavyzdys, kviečiantis nepasiduoti kovoje su savivale, neteisybe, tironija. Taigi tragedijoje imituojami kilnios asmenybės – Prometėjo – herojiški veiksmai.

Kalbėdamas apie tragedijos išsivystymą Aristotelis užsimena, jog tragedijos užuomazga yra susijusi su ditirambų choru, tačiau tuoj pat pastebi, kad ,,Aischilas pirmasis padidino aktorių skaičių nuo vieno iki dviejų; be to, jis sumažino choro vaidmenį ir svarbiausią reikšmę suteikė dialogui‘‘. Šį motyvą galima pastebėti ir ,,Prikaltajame Prometėjuje‘‘: scena prasideda Galios bei Hefaisto dialogu, o Okeanidžių choras pasirodo jau daug vėliau.