Filosofinė meilės analizė Albero Kamiu kūryboje

Albero Kamiu, 20a. egzistencializmo atstovo kūryboje yra labai įdomi meilės reikšmė. Pats rašytojas nuo pat mažens patyrė daug įvairių išgyvenimų, jaunas neteko mamos, buvo nelaimingas ir sirgo džiova, tai turbūt pagrindinės priežastys dėl kurių Alberas buvo susimastęs apie savižudybę. Taip pat, rašytojas niekada nepatyrė tikros meilės, nes nei vienoje jo biografijoje nėra užsiminta apie jokią širdies draugę. Kalbama, kad Kamiu netikėjo tikra meile, bet nepaisant to jis vis tiek apie ją rašė savo kūriniuose, kuriuose pagrinde vyrauja absurdo ir maišto temos. Turbūt dėl visų šių priežasčių vieno žymiausių prancūzų rašytojo kūryboje meilės reikšmė yra savotiška ir labai unikali. A. Kamiu teigė: „Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui, taip pat neturinčio nei švelnaus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnio, apkabinimo“.