Egzistencializmo idėjos Albero Kamiu romane „Maras“

Alberas Kamiu – prancūzų rašytojas bei filosofas. „Maras“ – vienas brandžiausių autoriaus kūrinių. „Mare“ kaip ir kituose jo darbuose, plėtojamos absurdo, maišto, istorijos bei mirties temos. Savo kūrinį autorius pavadino kronika, nes „kronikos žanras rodo, kad pavaizduoti įvykiai turi istorinių įvykių reikšmę“, tačiau kūrinys filosofiniu romanu vadinamas ne veltui – čia gausu filosofinių apibendrinimų.

Viena svarbiausių Kamiu egzistencializmo idėjų – absurdas. Jis romane pastebimas gana dažnai – tai daktaro Rije kova su maru, kuris, kaip daktaras suprato romano pabaigoje, yra nenugalimas, jis tik atsitraukia („jam negalima pasiruošti iš anksto ir paskui jį nugalėti“, „maro bacila nemiršta ir niekada neišnyksta, <...> ji gali dešimtmečiais miegoti balduose ir baltiniuose, <...> ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse ir popieriuje, jog gal ateis ta diena, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins žiurkes ir jas pasiųs mirti į kokį nors laimingą  miestą“. Ši situacija labai primena Sizifo mitą, kuris atspindi žmogaus egzistencijos simbolį ir perteikia absurdo beprasmybę. Sizifas dievų nubaustas beprasmiu darbu – jis priverstas ridenti į kalną akmenį, o kaskart jam tai atlikus – akmuo nurieda žemyn ir Sizifas yra priverstas akmenį viršun užridenti dar ir dar kartą – ir taip be pabaigos. Rije kiek panašus į Sizifą: jų abiejų pastangos – Rije kova su maru ir Sizifo akmens ritinimas – darbai be jokios perspektyvos; tačiau tarp jų yra ir skirtumų: „Sizifas absoliučiai bergždžiai ritina akmenį, tuo tarpu Rije dirba dėl kitų“.