Meilės tema V. Šekspyro kūryboje

Viljamas Šekspyras savo kūryboje meilę supranta kaip būtinybę siekiant gyvenimo pilnatvės. Iškilus Renesanso Epochos pabaigos kūrėjas šią temą paliečia tiek savo sonetuose, tiek garsiojetragedijoje „Hamletas“. Viljamo Šekspyro kūrimo metais Renesanso judėjimas priešinosi Viduramžių tamsumui, tad būdamas Renesanso atstovu, Šekspyras gilinosi į žmogų, jo jausmus, pavyzdžiui, meilę, kuri, kaip ir antikiniame mene, buvo vienas esminių jausmųRenesanse. Autoriaus kūryboje, o būtent sonetuose, yra pastebimos skirtingos meilės išraiškos: meilė moteriai ir draugiška meilė vyrui. Sonetuose lyrinis „aš“ labai gerbia ir myli savo draugą, aukština jį, laiko brangiausiu savo turtu: „Tu – mano karalienė ir karalius, lyg moteris tu širdį man žavi./<...> Tu - vyriškumo simbolis didingas, moteriškumo pažiba nauja