Dantės "Dieviškoji komedija. Pragaras" analizė ir santrauka

   Kai Dantei suėjo trisdešimt penkeri metai, jis lyg sapnuose, lyg ir realybėje atsidūrė pragaro prieangyje, kur viskas aplinkui jį šiurpino ir gąsdino. Kai pasijuto visiškai pabudęs, jis nusprendė ly apšviestos kalvos, tačiau ten jam kelią pastojo lūšis. Jis galvojo grįžti atgal, tačiau šiek tiek nusiramino. Deja, tolumoje pasirodė išalkęs liūtas, o šalia jo vilkė geidulių ištroškusi ir žmogų vedanti į pražūtį. Tačiau jis susikaupė ir stengėsi kuo greičiau pasiekti kalvą. Tuo metu jis pastebėjo žmogaus siluetą. Tai buvo Beatričės siųstas Vergilijus. Jis papasakojo apie savo gyvenimą, apie tai, jog jis buvo poetas ir kad buvo laimingas savo gyvenime bei labai nustebo, kodėl Dantė žengia žemyn į pragarą, o ne kopia į visų žmonių vilties kalvą. Atpažinęs Vergilijų, Dantė ėmė jį maldauti, kad apgintų jį nuo vilkės, tačiau šis tik pasakė, jog niekas nėra nuo to išsigelbėjęs, todėl jis turintis gelbėtis pats. Tačiau kada nors visiems atsibos vilkės elgesys ir pasaulis ją ištrems ten, kur ji niekam netrukdytų. Vergilijus pasakė, kad bus jo palydovas skaistykloje ir pragare, nes į dangų jam įžengti neleista, o Dantė nekantravo pradėti kelionę.

   Diena jau ėjo į pabaigą, tik vienas Dantė neturėjo kur dėtis. Jis nežinojo, ar nori vykti į požemių karalystę, nes nežinojo ar galės iš ten sugrįžti ir toliau gyventi savo normalų gyvenimą. Tačiau vis galvojo apie tai, kad iš šventasis Petras buvo panašiai pasielgęs ir jog jam už tai buvo atleista. Tuomet Vergilijus papasakojo apie tai, kaip susitiko Beatričę ir kaip ji pavergė jį tarnauti. Papasakojo ir taip tai, jog Dantę globoja aukščiau gyvenančios Rachelė, Beatričė ir Liucija, todėl jis privalo stengtis nepasiduoti ir toliau kovoti. Dėl to jis ir buvo pasiųstas patraukti žvėries, kad apsaugotų Dantę nuo mirties. Tuo metu jam vėl atgimė narsa širdyje ir jis pasiryžo vėl keliauti.

   Kai įžengė į pragaro prieangy iškart pasigirdo visokie šauksmai, dejonės, verksmai, kurie Dantę stipriai gąsdino, tačiau Vergilijus jam pasakė, kad baimėms šičia ne vieta, nes čia gyvena tie, kuriems kažkada aptemo protas ir elgėsi jie blogai. Čia gyveno egoistai, ištižėliai ir bevaliai, kurie nepadarė nieko gero, nei blogo, todėl jų nenori priimti nei dangus, nei pragaras. Didžiausias jų noras numirti, nes niekas žemėje nebeatsimena jų, o čia jie niekam nereikalingi, tiesiog kenčia vidines kančias. Čia jie bėgioja nuogi ir juos gelia bimbalai bei širšės, o kirminai juos ryja, besiraitantys ant žemės. Dumblyne voliojasi žmonės, tai Acherono upė, apie kurią Dantė sužinos vėliau. Kai priėjo prie jos, čia pasirodė žilas senis, kuris buvo Charonas – kelėjas per šią upę. Jis buvo nepatenkintas, kodėl mirtingasis atsidūrė jų valdose, tačiau Vergilijus pasakė, kad čia yra valdovo įsakymas ir jog jie jį turi vykdyti. Taip pat prašė Dantės, kad suprastų jį, nes jis jau buvo senas ir matęs daug ko gyvenime, ypač bandymų pasprukti iš pragaro. Tačiau nebesiklausė jis Vergilijaus žodžių tolimesnių, nes apėmė jį miegas.