Gintaras Grajauskas – „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ analizė

Gintaro Grajausko pjesė – tai originali dramos forma, kurioje siejasi net keli istoriniai laikotarpiai kaip pirmoji Lietuvos nepriklausomybė, sovietinė okupacija ir Antrasis Pasaulinis karas, trumpai tariant, tai nuo praeities iki dabarties. Kūrinyje yra du veiksmai ir daugybė gan neilgų scenų, kurios šokinėja iš vienos vietos į kitą, nuo vieno laiko prie kito. Skaitytojas skaitydamas dramą lyg ir pakliūna į autoriaus paspęstus spąstus, nes jau kūrinio viduryje pagrindinė veikėja – Marija, begrojant dainai „Abba“ – „Happy New Year“, nušauna savo vyrą Vincą ir jo draugus, o visa tai tikrai išgąsdina skaitytoją ir tampa lyg kūrinio kulminacija. Tačiau, tik dramos pabaigoje išaiškėja pagrindinis dalykas, jog vis dėlto antrasis veiksmas (daugiau nei pusė kūrinio) – tai tik pagrindinės veikėjos vaizdinga „pamišimo istorija“, kurią pasakoja, psichiatrinėje ligoninėje, studentui – medikui praktikantui. Būtent jis, kaip ir visi skaitytojai, patiki šia istorija, o tai parodo kaip realiai ir intriguojančiai yra perteikiama konkrečiai ta iššaudymo/išžudymo scena. Taip pat reikėtų nepamiršti ir pačios dramos pradžios, lygiai tokia pat scena kaip ir pradžioje užbaigiamas visas kūrinys: „Tos pačios sūpynės – bet ligoninės parke. Netoliese suolelis. Kaip ir pradžioje – vasaros vakaras, tik kiek labiau sutemę. Sūpynėse Marija..“