Gintaro Beresnevičiaus knygos „Pabėgęs dvaras“ analizė

Gintaras Beresnevičius (g. 1961), Kultūros ir meno instituto mokslinis bendradarbis, „Naujojo Židinio“ žurnalo ir kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ bendradarbis, daugelio pripažintų religijotyros, baltų mitologijos, literatūros studijų autorius, rašytojas, eseistas. Mokslinėje ir kultūrinėje spaudoje paskelbė nemažai straipsnių. Tyrinėjimų sritis – baltų religijų istorija, religijotyra. G. Beresnevičius išleido gana neįprastą knygą „Pabėgęs dvaras”, susidedančią iš trijų dalių, kuriose tekstai visi skirtingi net formalia prasme – „Istorijos tikrasis veidas“ – trumpi pasakojimai, beveik anekdotai vietomis primenantys „pokštus“, „Karalius plaukia“ – tikrų tikriausias romanas, „Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos“ – šmaikštūs esė. Tai - originali knyga, kurioje keistos istorijos, netikėtos įžvalgos ir žaismė susipina su autoriaus susimąstymu ir gana išmintingomis įžvalgomis. Knygoje pilna keistų atsitikimų-nesusipratimų, nesąmonių ir kliedesių, persunktų grotesko ir subtilaus juoko. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti keista. Tačiau visiškai nelogiška ir banali kūryba, pažvelgus giliau, šiame kūrinyje gali simbolizuoti mūsų istorijoje, gyvenimuose egzistuojančią deformaciją, pačios žmonijos (kai kada kvailos) daromus nelogiškus sprendimus. Galima sakyti, jog ši knyga priverčia mus pasijuokti iš savęs pačių.