Henriko Ibseno “Nora arba lėlių namai” kūrinio analizė remiantis Aristotelio “Poetika”

Aristotelisbuvožymiausias graikų filosofas, tyrinėtojas.Tėvai mirė anksti, todėl augo globėjų šeimoje. 367 m. pr. m. e. 17-kos metų Aristotelis pradėjo lankyti Platono Akademiją Atėnuose.Jis buvo Platono mokinys dvidešimt metų,o vėliau trejus metus auklėjo būsimąjį Alksandrą Makedonietį. Apie 335 m.p.m.e. Aristotelis Atėnuose įsteigė savo mokyklą „Likėjų“ (Licėjų arba peripatetinę mokyklą) filosofų ir mokslininkų bendraminčių draugiją. Jis sukūrė įvairių mokslo sričių sisteminius traktatus, tarp jų ir „Poetiką“, kurią aptarsime vėliau. Šių traktatų nei pats autorius, nei jo mokiniai nebuvo literatūriškai apdoroję ir išleidę. Tik apie 100 m. p. m. e. buvo atrastas pilnas Aristotelio traktatų rinkinio egzempliorius, kuris buvo paskelbtas Romoje. Naujiesiems laikams „Poetiką“ išsaugojo Bizantija. Vakarų Europa su jos graikiškuoju originalu pirmąsyk susipažino 1508m. Lotyniškasis vertimas pirmąsyk išspausdintas 1498m. PoetikaAristotelio „ Poetika“ tai traktatas apie poezijos meną. Šiame traktate Aristotelis pateikia susitemintą poezijos teoriją. Aristotelis rašo apie tai kaip reikia sukurti fabulas, jei nori, kad kūrinys būtų meniškas, taip pat kreipia dėmesį į tai iš kiek ir kokių dalių susideda kūrinys ir aišku taip pat ir apie kitus panašius dalykus, priklausančius tyrinėjimo sričiai. Pasak Aristotelio epinis ir traginis kūrinys, komedija – visi šie kūriniai priklauso imitaciniam menui. Taigi jis sutinka, kad poezija tai tikrovės pamėgdžiojimas. Tačiau šie kūriniai skiriasi vienas nuo kito tuo, kad imituoja arba skirtingomis priemonėmis, arba skirtingus objektus, arba daro tai skirtingu būdu. Taip pat Aristotelis teigia, jog poetiniame pamėgdžiojime atsiranda tikimybė ir būtinybė, todėl poezija yra filosofiškesnė ir rimtesnė nei istorija. Jo manymu istorija vaizduoja atskirus dalykus, o poezija – tai kas bendra. Poezija leidžia pažinti pasaulį ir tik šiame pažinime literatūrateigia atkūrimo, atstatymo džiaugsmą. Poezija ne tik apvalo žmogaus sielą, bet ir sukelia katarsį. Kadangi menininkai imituoja veikiančius žmones, dėl to šie būtinai turi būti geri arba blogi: ir charakteriai beveik visuomet linksta į tai ,nes visų žmonių charakterių skirtumus sudaro yda ir dorybė. Dėl to poetai savo veikėjus sukuria arba