Salomėja Nėris “Namo” analizė

Eilėraštis "Namo" parašytas okupacijos laikotarpiu, Ufoje, kai Salomėja Nėris išgyveno ilgą ir skausmingą kelionę į Maskvą dviese su savo sūneliu. Lyrinis "aš" patyręs tuos pačius išgyvenimus keliauja tolyn kankinamas nežinios ir laikydamas savo vaiką už rankos.Pirma strofa pradedama žodžiais "Baltas rūkas jau kelias". Lyriniam subjektui rūkas atspindi sumaištį, nežinią. Kylantis baltas rūkas ties tamsia pakalne - ryškus kontrastas tarp juodo ir balto, tarsi eidamas į nežinią ir matydamas kylantį baltą rūką, kalbėtojas įgauna vilties, ta nežinia galbūt jį nuvesiantį į gerą. Kelionės metu eilėraščio žmogus laiko mažą vaikelio rankytę savo delne, susikabinimas - prieraišumas, globa, šiluma ("Šiltą mažą rankelę / Spaudžiu savo delne"). Pats rankos spaudimas, tai labiau pačio kalbėtojo padrąsinimas ir savęs raminimas kelionėje.