Vinco Krėvės “Pratjekabuda” analizė

Vincas Krėvė (Mickevičius) gyveno 1882-1954 metais; turėjo filologinį išsilavinimą. Vytautas Kubilius rašo, kad šis rašytojas – „pirmasis europietiško universalumo, įvairiažanris ir daugiabalsis lietuvių rašytojas, žymiausias tautinių psichologinių tipų ir tautinio stiliaus kūrėjas, suteikęs tautinio idealizmo literatūrai dramatiško maštabiškumo ir klasikinio išbaigtumo“.[1] Dainavos šalies senų žmonių atminimai, Skirgaila, Raganius, nespėtas pabaigti Dangaus ir žemės sūnūs – tarp šių Krėvės kūrinių tūno ir galbūt kiek mažiau žinomas Pratjekabuda: šventųjų Gango bangų pasaka. Rašytojas gan anksti susidomėjo Rytų pasauliu – jo kultūromis, religijomis, ypatingai budizmu. Kaip rašė Albertas Zalatorius, tarp 1905–1906 metais rašytų eilėraščių yra ir sonetas „Sąmonė“, „kuriame glaustai dėstoma Atmano[2] teorija“. 1909–1920 metais gyveno Baku ir čia skaitė paskaitas apie budizmą ir islamą, taigi, turėjo sukaupęs nemažai žinių. Pratjekabuda gimsta iš Vinco Krėvės budizmo studijų, o galbūt dalimi ir iš jo disertacijos. 1913 sausį, esant Baku, rašė Liudui Girai: „Matai, šis veikalėlis „Pratjekabuda” yra išlaikytas grynai Indijos stiliuje, kiek aš tai galėjau padaryti, todėl tau ir daugeliui kitų gal nevisiškai bus suprantama. Aš esu gerai išstudijavęs dėl disertacijos, kurios vis neužmirštu, Budos gyvenimą, jo mokslų ir religijos padėtį Indijoje. <...> Mano studijų vaisius yra „Pratjekabuda”. Tai yra mano filosofija ant pamatų senosios Indijos”. Šiame darbe bus nagrinėjamas kūrinys, didesnį dėmesį skiriant budizmo idėjoms.

[1] Kubilius V. XX amžiaus literatūra. 1995: Vilnius. P. 83.

[2] Atmanas (skr. atman – dvasia). Sen. indų filosofijos sąvoka, reiškianti individualią dvasią, sąmonę arba pagrindinį visuotinės subjektyvios sąmonės principą.