Vincas Mykolaitais Putinas: “Altorių šešėly” aprašymas, santrauka, analizė, interpretacija

Romano sukūrimo istorija. Pagarsėjęs kaip poetas, sukūręs keletą dramos kūrinių, Mykolaitis-Putinas daugeliui netikėtai parašė didelį romaną „Altorių šešėly“. Nors anksčiau jis buvo paskelbęs keletą apsakymų, šis romanas ir savo apimtimi, ir me¬niniu brandumu buvo visiškai naujas reiškinys rašytojo kūrybos kelyje.Sumanymas parašyti romaną brendo ilgą laiką, jo užuomazgų reikėtų ieškoti autoriaus biografijoje. „Altorių šešėly“ tema, ar bent jos dalis, konfliktas tarp kunigo ir poeto,— sakė rašytojas 1934 m.,— kilo many jau prieš keliolika metų, bet apie patį vei¬kalą konkrečiai pradėjau mąstyti gal tik vieneri metai prieš imdamasis jį rašyti.“Poeto ir kunigo problemos seniai domino rašytoją. Recenzuodamas P. Vai¬čiūno dramą „Nuodėmingas angelas“, kurios vienas veikėjas buvo ekskunigas, Mykolaitis-Putinas 1927 m. rašė: „Iškunigėjimas anaiptol ne farso vertas reiš¬kinys. Jis eina kartu su daugelio mūsų gabių žmonių ir talentų likimu“. Kiek vėliau, straipsnyje „Šviesioji Vaižganto kūryba“, jis dar atviriau tvirtino, kad „Kunigystė“ <.. .> talentui, be abejo, kenkdavo ir kenkia ligi šiolei“. Pa¬našių minčių esama ir kituose straipsniuose. Straipsnyje apie Maironį pasakyta: „Maironis greit pajuto konfliktą tarp poetinių savo sielos polėkių — išgyve¬nimų ir dvasiškojo luomo idealų bei normų“.Gavęs iš fakulteto atostogų sveikatai pataisyti, 1931 m. ru¬denį Mykolaitis-Putinas išvyko į užsienį ir keletą mėnesių gyve¬no Nicoje. Čia jis ir pradėjo rašyti romaną „Altorių šešėly“. Grįždamas į Kauną, parsivežė pirmosios dalies rankraštį. Pir¬mosios dvi romano dalys išėjo 1933 m. pradžioje, o trečioji — tų pat metų pabaigoje. Ilgai brandintas, bet palyginti greitai parašytas didžiulės apimties romanas rodė kūrybinį rašytojo pakilimą, buvo susijęs su jo paties viduje vykstančiais poslinkiais, vertybių perkainoji¬mu, su tuo, kas jį patį gyvybiškai jaudino.Romano autobiografiškumo klausimas. Sakydamas, kad roma¬ne „Altorių šešėly“ rašęs apie tai, kas „stačiai sprogdino krū¬tinę“, Mykolaitis-Putinas kartu netiesiogiai patvirtino, jog rė¬mėsi savo paties išgyvenimais, stebėjimais, apmąstymais, gyve¬nimiška patirtimi.Kaip ir pagrindinis romano veikėjas Vasaris, autorius taip pat išgyveno konfliktą tarp kunigo ir poeto, skaudžiai vadavosi iš dvasininkų luomo. Ši gyvenimiška patirtis padėjo rašytojui atkurti autentišką vaizduojamos aplin¬kos ir epochos vaizdą, nutapyti tikroviškus žmonių paveikslus.Pats rašytojas neslėpė, kad, norėdamas būti arčiau tikrovės, nevengė autobiografinių pradų, tačiau savo paties patyrimą panaudojęs tik kaip žalią medžiagą. Vis dėlto, romanui išėjus, buvo bandymų tapatinti jo autorių ir pagrindinį herojų, dėti tarp jų lygybės ženklą. Tas „naivus skaitytojų smal¬sumas“, bandymai traktuoti romaną kaip ištisai autobiografinį, pasak paties rašytojo, jam sugadino „daug kraujo ir ligi šiol tebegadina“.Tad ar romanas „Altorių šešėly“ yra autobiografinis kūrinys? Šiuo atveju svarbią reikšmę turi ir paties autoriaus liudijimas: „Aš nesigiriu,— rašė jis autobiografijoje,— kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo — panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs, pasakysiu, kad jokios Liucės nei baronienės mano gyvenimo realybėje nebuvo. Tokios Auksės, kaip pavaizduota romane, taip pat nebuvo. Tokio darbo ir tokiomis aplinkybėmis, kaip tai pavaizduota ant¬rajame romano tome, aš niekad nedirbau. Trečiajame tome aprašytas Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju. Daugiausia gyveni¬miško buitinio autobiografiškumo yra pirmajame tome.“