Samprotavimas pagal E.Frommas kūrinį “Turėti ar būti”

Šią temą pasirinkau neatsitiktinai. Mane sudomino, ar aš tikrai žinau, kas yra svarbiau: turėti ar būti. Su įvairiomis nuotaikomis pasitinkame dvidešimt pirmąjį amžių. Vieni – su viltimi, kad artėjantis naujasis amžius iš esmės pakeis dvasinius, politinius ir ekologinius žmonijos požiūrius, kad bus suvokta, jog harmoninga ateitis priklauso nuo mūsų sugebėjimo gyventi peržengiant savanaudiškus interesus, saugant aplinką ir visas gyvybės formas. Kiti į ateitį žvelgia su neviltim, nes visoje žemėje gilėja ekologinė krizė, kurią sąlygoja didėjanti aplinkos tarša ir su tuo susiję klimato kitimas, ozono sluoksnio plonėjimas, rūgštieji lietūs, o greta dar ir naujos pražūtingos ligos bei dvasinė žmogaus degradacija.
Mes tuo tarpu nesusimąstydami vis giliau grįžtame į vartotojiškos visuomenės pinkles. Kuo gausesnį vartojimą siūlo įtaigios, išradingos reklamos, kurios, tarsi hipnozė, užburia, kviečia, šaukia. Kai kas kaltina moteris, kad jos labiausiai skatina vartojimą, sekdamos vis besikeičiančias madas, trokšdamos komforto, patogumų. Vartojimo, t.y. paklausos, augimas sąlygoja pasiūlos – gamybos augimą, o tai veda prie vis didesnio gamtos niokojimo, jau besibaigiančių žemės turtų eikvojimo, energijos sąnaudų didėjimo. Dėl to didėja aplinkos tarša, o tai atsigręžia prieš visa, kas gyva mūsų žemėje. Užburtoji karuselė…Ar sustosime patys, ar mus sustabdys gamta? Mūsų nepasotinamas troškimas juo daugiau turėti sekina gamta. Mes imame iš jos viska ką galime ir nejaučiame ribų. Taip gamta mums keršija įvairiomis stichinėmis nelaimėmis. Gamta yra žiauri, bet teisinga. Žmonės nuolat skuba ir neberanda laiko pamąstyti apie tikrąsias vertybes, pasvarstyti su kokia misija jie atkeliavo į šį pasaulį. Ar reikia tik imti. O gal galima ir duoti?