Kalba yra ryški tapatybės dalis, kuri leidžia mums būti skirtingiems. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite

Taigi, pasirinkau temą Kalba ir mano potemė -,,Kalba yra ryški tapatybės dalis, kuri leidžia mums būti skirtingiems. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite.’’.

Iš pradžių norėčiau apibūdinti pačią kalbos sąvoką. Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių bendravimo priemone, atlikti komunikacinę funkciją. Kalba gali būti ženklų, programavimo, dirbtinė, tačiau labiausiai naudojama šnekamoji. Ji dažnai tampa literatūros kūrimo priemone, tautos būdo, papročių, mąstymo išraiška. Pasaulyje, įvairiais skaičiavimais, yra nuo 3000 iki 6000 šnekamųjų kalbų. Beveik kiekviena tauta turi savitą kalbą, bendravimo manieras, kurios padeda išsiskirti.

Galima drąsiai teigti, jog tautą labiausiai skiria iš kitų ne daugelio kalbų įvairovė ir suvokimas, o gimtosios kalbos savitumas. Pasak kalbininko J.Jablonskio ,,Maža garbė svetimom kalbom kalbėti - didi gėda savos gerai nemokėti‘‘. Gilindamasis būtent į savo gimtąją kalbą, asmuo turi galimybę geriau suvokti šalies papročius, tradicijas. Juk kalba ir yra tautos pamatas. Be šio itin svarbaus komponento, vienodos tautybės žmonės nebūtų taip smarkiai susiję tarpusavyje, nes negalėtų kokybiškai bendrauti. Ko verta tauta, kuri nėra tautiška, susieta tvirtais ryšiais, leidžiančiais jaustis bendruomenės dalimi? Yra daugybė pavyzdžių, kai tautos asimiliavosi su kitomis ir prarado tuos tvirtus ryšius. Vienas iš tų pavyzdžių - senoji Trakų kalba, priklausiusi Trakų tautai Bulgarijos teritorijoje. Vėliau šios indoeuropiečių tautos suslavėjo, atsisakė savo kalbos, įsiliejo į svetimą kultūros lopšį. Iš šio atvejo galime spręsti, kad būtent kalba turi labai didelę įtaką tautos savitumui.