J. V. Gėtės „Fausto“ „Prologo danguje“ analizė ir interpretacija

J. V. Gėtė – vienas ryškiausių 18 – 19 amžiaus vokiečių rašytojų. Gėtė tikras švietimo epochos rašytojas ir tai puikiai atsispindi jo darbuose. Vienas garsiausių ir geriausių jo kūrinių – poema „Faustas“, kurią rašytojas kūrė apie penkiasdešimt metų. Tai viso gyvenimo kūrinys. Viena iš daugelio kūrinio dalių – „Prologas danguje“. Šioje poemos dalyje vyksta konfliktas tarp dviejų pasaulių atstovų, aptariamas žmogaus dvilypumas.

Prologas sudarytas tarsi iš trijų dalių. Pradžioje gieda arkangelai. Jie šlovina ir gėrisi Dievo kūriniais. Angelai kalba patetišku tonu, stipriai sutirštindami spalvas, hiperbolizuodami pasaulį ir visus jame vykstančius reiškinius. Aptariami tokie reiškiniai kaip žemės sukimasis aplink savo ašį, kuris įtakoja dienos ir nakties kaitą. Per angelų giesmes bandoma pasakyti, kad „Dievo tvarinių didybė vis ta pati ir vis nauja“. Šiais žodžiais siekiama pasakyti, kas viskas kartojasi, tarsi sukasi ratu, tačiau kaskart tų įvykių pasekmės vis kitokios, nenuspėjamos.