Romualdo Granausko apsakymo „Duonos valgytojai“ žanrinė analizė

Darbo objektas: Šiame darbe yra nagrinėjamas Romualdo Granausko apsakymas „Duonos valgytojai“.

Darbo tikslas: Išnagrinėti apsakymą „Duonos valgytojai“ žanrinių kūrinių aspektu.

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti, kokia yra senoji ir naujoji karta.
2. Aprašyti, kokie yra vaizduojami veikėjai, fabula, erdvė, laikas.
3. Atskleisti, kokia yra pagrindinė kūrinio esmė.

Darbo struktūra: įvadinė dalis, tiriamojoje dalyje nagrinėjamas Romualdo Granausko apsakymas „Duonos valgytojai“, išvados, literatūra.

Šis apsakymas yra paimtas iš Granausko knygos Duonos valgytojai (1989), kurioje yra pateikta viena apysaka „Jaučio aukojimas“ ir didelė dalis apsakymų: „Vienas“, „Geltonas miestelis“, „Apsakymas su arkliais“, „Raudoni miškai“, „Juzis“, „Alksnynai“, „Gyvatė“, „Veršio akis“, „Gluosnių kvepėjimas“, „Vakaras, paskui rytas“,  „Vidurdienio dalgis“, „Duonos valgytojai“, „Saulėlydžio senis“.

Žanrinės ypatybės. Pagal Jūratę Sprindytę, „apsakymas arba novelė yra smulkiosios epinės pasakojimo formos, o apysaka – stambioji. Apsakymas, novelė vaizduoja vieną tikrovės momentą, „nuolaužą“, vieną gyvenimo atvejį, įvykį ar trumpą epizodą, apysaka – jų virtinę. Taip pat Sprindytė teigia, kad „apysakoje visada ryškus pasakoto balsas ir vertinimai, aktyvi jo kalbinė raiška. Įvykiai ne tiek vaizduojami tiesiogiai, kiek reflektuojami personažų arba pasakotojo, todėl kūrinio prasmė ryškėja ne tik iš fabulos, bet ir iš gausybės nefabulinių elementų. Apysaka išsirenka vieną kitą žmogaus gyvenimo epizodą, bet dažnai juo sugeba atskleisti žmogaus likimą, pademonstruoti kelis regėjimo taškus“. Remiantis Albertu Zalatoriumi, „kasdieninėje praktikoje išsiskiria net keletas daugiau ar mažiau ryškių termino apsakymas vartosenos principų. Štai būdingesnieji: apsakymais laikomi visi neilgos apimties proziniai pasakojimai, tiek vientisesni, tiek fragmentiški. Prie apsakymų priskiriami vieningesnės kompozicijos ir plačiau išvystytos fabulos kūriniai, nuo kurių atribojami įvairūs fragmentai, miniatūros, vaizdeliai. Apsakymas identifikuojamas su tradicine novelės sąvoka, todėl daugiausia akcentuojami tokie dalykai, kaip veiksmo vientisumas, dinamiškumas, stiliaus lakoniškumas, išraiškinga pabaiga.