Šventybės ir pasaulietiškumo raiška Romualdo Granausko apysakoje „Duonos valgytojai“

Apysakoje pasakojama apie keturių žmonių dieną nuo ankstaus ryto iki pavakario. Analizuojant jų veiklą ir jausmus visos dienos metu (1 lentelė) išryškėja, kad senieji Rimkai atstovauja homo religiosus, o jų duktė Marytė ir žentas, kurio vardas taip ir lieka nepasakytas, pasirinkę pasaulietišką buvimo pasaulyje būdą.

Pasakojimo veiksmas vyksta sekmadienį. Seniesiems Rimkams šis sekmadienis ypatingas, tai diena, kuomet kartu keps duoną ir dalinsis ja su artimiausiais kaimynais. Pagal krikščioniškąją tradiciją sekmadienis yra šventa diena, kuomet reikia švęsti ir ilsėtis, tačiau čia ji pernelyg neakcentuojama. Duonos kepimo ritualą galima traktuoti kaip savotišką poilsį, jokiu būdu ne darbą, nes seniesiems jis teikia daug džiaugsmo.

Duonos kepimas vyksta jau tik vienintelį kartą metuose, vieninteliame kaime likusiame duonkepyje. Senasis Rimkus kremtasi, kad jaunosios šeimininkės duonos kepti nebemoka, o jų vaikai užaugs nesužinoję naminės duonos skonio. Akivaizdu, kad svarbiausia yra naminę duoną valgyti ne kiekvieną dieną, o žinoti jos skonį. Duonos kepimas yra cikliškas, kartojamas kiekvienais metais, kad laikas būtų sustabdytas, o šį ritualą atliekantys tarsi grįžtų į savotišką amžiną mitinį laiką. „Kai laikai rankoje duoną – niekada nežinai, ar nebus ji tau paskutinė, taip jau surėdytas žmogaus gyvenimas“. Ši senojo Rimkaus mintis atskleidžia giliai įsišaknijusį mitinį pasaulio suvokimą: taip surėdė šventybė ir nebūtina gilintis į to priežastis – yra taip, kaip yra ir turi būti.

Rimkų kaimynams Narkams, Rimgailoms ir Medutienei priskirtinas jų pagalbininkų vaidmuo. Kaimynai nesureikšmina šios dienos kaip savaitgalio, išeiginės dienos, jiems ši diena natūraliai tampa labai svarbia, nes Rimkai kepa duoną. Duonos valgymas visiems drauge yra šventė. Moterys ateina pasipuošusios juodomis bažnytinėmis suknelėmis, tačiau senajam Rimkui vis tiek atrodo, kad visi pasipuošę baltai. Balta – švaros, naujumo (atsinaujinimo) spalva. Duonos valgymas užbaigia ilgą jos sėjos, auginimo, ruošimo procesą, tai pabaiga, žyminti naują pradžią. Gamta diktuoja procesą, kurio metu duona užauga, o senoji karta prie jo prisiderina.

Jaunosios kartos atstovui žentui šios dienos veiklą diktuoja pasaulietiškoji tvarka. Sekmadienis – diena, kuomet nereikia eiti į darbą („Juk sekmadienis, ar neužtenka, kad per savaitę už vairo kratosi?“).