Romantinė raiška Antano Vienažindžio poezijoje

XIX a. antrosios pusės lietuvių poetas Antanas Vienažindys, išgarsėjęs eilėraščiais, primenančiais liaudies dainas, buvo vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės temos lietuvių poezijoje pradininkas. Ankstyvuosiuose Vienažindžio eilėraščiuose apdainuojama laimė, jaunatviška, šviesi viltis ir širdį džiuginanti meilė. Vėlesnėse eilėse atsispindi didelis skausmas, liūdesys, mylimosios ilgesys. Vienažindžio kūryba yra artima romantizmo epochai, jo eilėraščiuose galima aptikti nemažai romantinių elementų. Romantinės raiškos analizei pasirinkau keturis – du ankstyvosios ir du vėlyvosios – poeto kūrybos eilėraščius, juos ir aptarsiu šiame darbe.

,,Linksminkimos, linksminkimos“

Vienažindžio eilėraštyje ,,Linksminkimos, linksminkimos“ skatinama džiaugtis jaunyste ir jos teikiamomis galimybėmis, privalumais, patariama nelaukti senatvės, ,,Kada savo žilą galvą / Jau žemyn nulenksma <...>“[1] Čia galima įžvelgti romantišką tikrovės idealizavimą – lyrinis ,,aš“ jaunystę įsivaizduoja jausmingai, eilėraštyje vaizduojama jaunam žmogui prieš akis atsiverianti pasaulio begalybė, galimybė ieškoti savo tikrojo kelio, pašaukimo, rasti savo vietą po saule: ,,Prieš mus visa ši pasaulė / Atverta ant svieto. / Kur nukaksma, ten atrasma / Mes dėl savęs vietą“[2]. Eilėraštyje nesiremiama tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo jaunos, veržlios,

kūrybingos asmenybės laisvę, norą linksmintis, švęsti kiekvieną dieną.

Šiame Vienažindžio kūrinyje yra sąsaja ir su gamta: paukščių čiulbesys atitinka eilėraščio nuotaiką, pačių paukščių motyvas pasitelkiamas kaip pavyzdys: ,,Siaudžia griaudžia paukštužėliai, / Gražiai čiulbėdami, / Taip linksminkimos, jaunėliai, / Dainas dainuodami...“. Žmogus turėtų mokytis iš gamtos. Pasak Girdzijausko, romantikams ,,Gamta nėra badvasių, nekintamų daiktų sankaupa, o gyvas, organiškas visetas, kuriam būdingas begalinis tapsmas, nuolatinis atsinaujinimas, amžina kūryba – savo dvasinės esmės atskleidimas materialiais, jutiminiais pavidalais‘‘[3]. Šiame eilėraštyje gamta (paukštužėliai) yra idealizuota, emocinga, glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimu. Kūrinio pabaigoje randamas dvasingumo, tikėjimu paremtos meilės motyvas. Jauna, veržli, pasauliui atvira asmenybė gali ne tik aprėpti visatą, pažinti tai, kas yra aplink ją, bet ir išreikšti nepakartojamą sielos gyvenimą, tuo pat metu puoselėdama svarbiausias dvasines vertybes – religinį jausmą ir meilę. Tai yra svarbi būties tikrumo pajautimo ir susijungimo su pasauliu, religija sąlyga.

[1] VIENAŽINDYS A. (1978) Kaipgi gražus gražus. Vaga. Vilnius, p. 45.

[2] Ten pat, p. 45

[3] GIRDZIJAUSKAS J. (2001) Lietuvių literatūros istorija : XIX amžius. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilnius, p. 247.