Vienatvės tema Antano Škėmos, Šatrijos Raganos ir Maironio kūryboje

Vienatvė – tai būsena, kai žmogus būna atsiskyręs nuo savo artimųjų, šeimos ar draugų. Žmogus dažniausiai būna vienas, kai nori pailsėti nuo kitų, ką nors apmąstyti, pabūti tik su savimi. Toks jausmas neretai aiškinamas kaip neigiama būsena, tačiau iš tiesų vienatvė gali būti ir patraukli. Kai kurie žmonės bijo likti vieni, nes tada jie būna priversti likti tik su savo mintimis, tačiau kiti, labiau kūrybingi ir kitaip pasaulį suvokiantys žmonės, dažnai net mėgaujasi vienatve, kadangi tai leidžia jiems įvertinti save ir geriau suvokti savo vidinį pasaulį. Vienatvės tema aptinkama ir lietuvių literatūroje: apie šią būseną rašė tokie autoriai, kaip Antanas Škėma, Šatrijos Ragana bei Maironis. Visų šių autorių darbuose vienatvės jausmas atskleidžiamas skirtingai, tačiau esminė mintis bendra - vienatvė yra būtina kūrybingam žmogui, nes tik tada jis gali laisvai, be jokių suvaržymų save išreikšti, be to, tai yra būdas pažinti save, apgalvoti savo poelgius bei tikslus.

Vienatvė Antano Škėmos kūriniuose – esminis kūrybos šaltinis. Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjo, prozininko ir dramaturgo A. Škėmos žymiausiame intelektualiniame–psichologiniame romane „Balta drobulė“ atskleidžiami vidiniai pagrindinio veikėjo Antano Garšvos išgyvenimai bei kančios Vakarų pasaulyje – didžiojoje Amerikoje. Emigranto gyvenimas Niujorke jį tarsi uždaro į narvą, kuriame veikėjas yra priverstas degraduoti.