Šatrijos Raganos stilius ypatingas dėl siekimo sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį. Remdamiesi biografiniais faktais ir kūriniais pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite

Baigiantis IX a. Lietuvoje vyravo socialinio realizmo stiliaus kūrybos užuomazgos. XX a. pradžioje gruboką Žemaitės „Marčios“ buitinę rašyseną ir publicistinį Vaižganto „deimančiukų“ aprašymą keitė meniškas Marijos Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos stilius. Ji - didžiosios lietuvių moterų literatūros bangos dalis, idealistinės ir romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja, į lietuvių literatūrą atnešė jausmus: meilę, ilgesį, nerimą ir šiuo anuometinei lietuvių literatūrai dar nauju siekimu ji sumodernino kūrybos pasaulėvaizdį.

Į lietuvių literatūrą Šatrijos Ragana pirmoji įbrėžė kūrybingos, tos kūrybos trokštančios ir kuriančios moters liniją. Ji sukūrė „augantį“ moters paveikslą – nuo mergytės (Irutė, „Irkos tragedija“) iki bręstančios mergaitės (Viktoria „Viktutėje“) , nuo jos iki savo žydėjimo laiką pasiekusios moters (Marijos „Sename dvare“) ir iki iš gyvenimo pasitrauksiančios ar jau pasitraukusios motinos, tebemylimos, atsimenamos. Šios pagrindinės kūrinių herojės tarsi atspindi pačios Marijos – Raganos dvilypę žmogiškąją esmę: jos, siekiančios kažko nežemiško, nežinomo, paslaptingo, stebuklingo, ir kartu labai žemiškos, suprantančios kasdienius rūpesčius, nepraeinančios pro vargstantį, dalijančios, globojančios, nebijančios pasiaukoti ir saugančios.