Kuo H. Radausko eilėraščiai panašūs ir kuo skiriasi nuo romantinės, simbolistinės, neoromantinės lietuvių poezijos tradicijos? (S. Nėris, J. Aistis, V.M. Putinas, Maironis)

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų. Gimė 1910 metais, neoromantizmo gyvavimo laikotarpiu. Tačiau jo tikslas buvo kiek kitoks nei daugumos kitų to meto rašytojų, kaip jis pats teigė, siekė sukurti savitus, nekopijuotus eilėraščius. Toks H. Radausko pasirinkimas sąlygojo jo atsiskyrimą nuo aplinkos, nesidomėjimą kitų nuomonėmis. Visa tai suformavo tam tikrą pasaulėžiūrą, kuri atskleidžiama ir jo eilėraščiuose. Atsiribojimas bei atitrūkimas neleido jam rašyti apie realų pasaulį, todėl jo kūryboje gausu transformuotų realių vaizdinių, išgalvotų bei pasakos motyvų. Be abejo, galima rasti ir neoromantizmui bei romantizmui būdingų elementų.

Jonas Aistis – to paties laikotarpio rašytojas. Nepaisant to, Henriko Radausko bei J. Aisčio kūryboje galima rasti gausybę skirtumų. Net ir eilėraščiai tuo pačiu pavadinimu išlieka saviti. J. Aisčio “Peizažas” – tėvynės, gimtųjų žemių vaizdų perteikimas: “Gera vargt čia, Lietuvoj!..” Eilėraštyje jaučiamas autoriui būdingas nepagrįstas graudumas, “metafizinis skausmas”: “… Debesėlių tankus ižas \ Ir graudi graudi daina.” Eilėraščio pradžioje vardijami įvairūs vaizdo elemantai kaip laukas, kelias ar pieva. Antroje strofoje šis vaizdas stiprinamas: “Bėga kelias, ir berželiai \ Linksta vėjo pučiami;”, tęsiamas vietovės aprašymas. Čia galima palyginti su Henriko Radausko eilėraščiu tuo pačiu pavadinimu “Peizažas”. Kūrinys pradedamas paminint “itališką dangaus mėlynę”, tačiau nėra jokio konkrečios vietovės vaizdo. Visas peizažas įgauna kiek kitokią prasmę - čia jis lyg daiktas, turintis atskirą gyvybę, nepriklausomas: “Nuo kalno upėn ritasi peizažas.” Šio eilėraščio peizažas – lyg atskiras pasaulis, turintis savas taisykles. Šioje uždaroje perkurtoje tikrovėje cypia spinduliai paklydę lapuose, skamba vėjai. Nėra jokio realybės pojūčio, ar tuo labiau realaus, mums įprasto peizažo, kurį pavaizdavo Jonas Aistis. Dar vienas peizažo pavyzdys Salomėjos Nėries eilėraštyje “Ar žiburėlis lauks?”. Čia jis žymiai artimesnis Jono Aisčio sukurtajam, tačiau kiek skiriasi jo prasmė. Čia kalbama apie peizažą užsienyje, jis sumenkinamas: “Atimkit iš manes \ tą skurdųjį peizažą,-\ dirvonų tuos laukus\padangės svetimos.” Šiame eilėraštyje lyrinis subjektas ilgisi įprasto namų vaizdo, atmeta esamą. Henriko Radausko kūrinyje nėra jokio lyginimo, ilgesio, tiesiog kuriamas estetiško, nepriklausomo bei transformuoto pasaulio vaizdas.