“Poezija yra knygos, į kurią tiesiame ranką, kai gera ar liūdna, arba kai nėra kam tos rankos paduoti“, - rašė poetas Marcelijus Martinaitis. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, pasamprotaukite, ką jūs atrandate poezijoje

Poezija — tai surimuoti, jausmingi žodžiai, veikiantys stipriai ir netikėtai. Dėl to šie eilėraščiai ilgam išlieka atmintyje. Tad dažnai poezija tampa įkvėpimo šaltiniu kiekvienam, be to, ji gali sužadinti mintis, galbūt pralinksminti ar sugraudinti. Poezijoje aprašoma viskas, kas yra svarbiausia mūsų asmenybėms, kas praturtina ir papildo mūsų kasdieninį gyvenimą– tai meilė gimtam kraštui, begalinis tėvynės ilgesys, grožio atradimas kasdienybėje, pasakiškos tikrovės suvokimas. Apie šiomis temomis pasakoja žymiausi lietuvių poetai, tai S. Nėris ir H. Radauskas. Poetai išreiškia jausmus bei išgyvenimus, kurie yra artimi kiekvienam iš mūsų, bei padeda eilėse atrasti svarbiausius gyvenimiškus dalykus.

Šiuolaikiniame pasaulyje eilėraštis – tai pauzė, galimybė nors trumpam susimąstyti ir pasigrožėti, atrasti tai, ko nepastebime kasdieniniame gyvenime. Apie tai pasakoja lyrinių eilėraščių meistras, modernistas, estetinės poezijos atstovas H. Radauskas. Jo poezijos pagrindiniai tikslai yra atskleisti grožį, perteikti suvokimą apie kitokią, pasakišką tikrovę. Jam grožis – didžiausia vertybė, o gamta – grožio šaltinis, tad nenuostabu, kad H.Radauskas į gamtą žvelgia lyg dailininkas, išgyvena ją. Poetas meną laiko vienintele ir absoliučia vertybe, savo religija, tad ne veltui H. Radauską draugai vadino “menų alkoholiku”. Vienas iš jausmingiausių, daug emocijų perteikiantis H.Radausko kūrinys „Pasaka“. Pasaka - tai simbolis grožio, svajonės, dvasingumo. Eilėraštyje pirmiausia pastebima – poeto kelionė iš tikrovės į pasaką. Pasaulis žiaurus, šaltas, klastingas, jis tyčiojasi iš žmogaus svajonių, jo kančių: “Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą”. Žiauriai tikrovei priešinasi Pasaka, kadangi joje viskas galima. Nusivylęs pasauliu, poetas pasineria į Pasaką: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu”. Eilėraštyje į Pasaką keliaujama per civilizaciją ir gamtą. Civilizacija gniuždo žmogų, todėl poeto įkvėpimo versmė – gamta.