„Poezija yra knygos, į kurias tiesiame ranką, kai gera ar liūdna, arba kai nėra kam tos rankos paduoti“, - rašė poetas Marcelijus Martinaitis. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, pasamprotaukite, ką jūs atrandate poezijoje

                   Poezija – grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus. Na, o kaip rašė poetas Marcelijus Martinaitis poezija – yra tekstai, mokykloje privalomi skaityti, analizuoti, įsiminti. Kartais poezija yra nušvitimas, visiška vaizduotės laisvė, kai įgyjamas nuo nieko nepriklausantis savo asmenybės pajautimas. Galiausiai poezija yra knygos, į kurias tiesiame ranką, kai gera ar liūdna, arba kai nėra kam tos rankos paduoti.  Į šias knygas labai dažnai tiesiame rankas ir jas skaitome, norėdami kažkaip save paguosti ar dar labiau pralinksminti. Dažniausiai poeziją renkamės pagal savo nuotaiką. Kada esi linksmas, labiausiai  nori skaityti kažką gero bei nuotaikingo, todėl renkiesi ką nors, kas tavo nuotaikos nepakeis, o tik dar labiau ją pradžiugins, taigi dažniausiai tai būna užvedanti poezija, apie kokį patrakusį pramuštgalvį berniūkštį. Nuotaikinga poezija – puiku, tačiau tai retas atvejis, kad žmogus imtų knygą į rankas, kai jam gera ir džiugu. Dažniau pasitaikantis atvejis, kad žmogus tiesia ranką knygai, tada, kai jam liūdna, ir kai nėra kam tos rankos paduoti. Tuomet žmogus renkasi poeziją, bet ne šiaip kokią, o tą, kuri atspindėtų jo būseną ir jausmą. Poezijoje būna daugybė užslėptų minčių, todėl perskaitę kokį kūrinį visada bandome jį analizuoti ir įsigilinti į jį. Taip besigilindami galime atrasti daugybę minčių. Tai ką gi mes atrandame poezijoje?