Ar vaikystėje / paauglystėje susiformavęs įprotis rašyti trumpąsias mobiliojo telefono žinutes be skyrybos ženklų, be didžiųjų raidžių, be diakritinių ženklų, vartojant netaisyklingas arba mažai žinomas santrumpas gali pakenkti jaunosios kartos rašymo įgūdžiams? Argumentuotai išsakykite savo požiūrį.

Šiuolaikinis jaunimas, o tuo tarpu ir aš pats, sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be mobiliojo telefono, nešiojamojo kompiuterio ar kitų elektroninių prietaisų, leidžiančių greitai, nuolatos ir nepertraukiamai komunikuoti su draugais, o svarbiausia ­­– būti visur ir visada pasiekiamam. Nors pasikalbėti su draugu akis į akį, atrodo, kartais yra žymiai paprasčiau, mes, jaunimas, vis dėlto labiau linkę komunikuoti virtualioje erdvėje. Susirašinėdami žinutėmis vartojame savitą, netaisyklingą, dažnai tik mums patiems suprantamą kalbą, kurioje nėra didžiųjų raidžių, diakritinių ar skyrybos ženklų. Žinutėse gausu trumpinių, jausmus reiškiame įvairiausiais jausmaženkliais, viskas atmiešta anglybėmis ir, nors gerokai rečiau, rusybėmis. Stengdamiesi pritapti vieni prie kitų, vaikomės mados, vieni iš kitų noriai perimame įdomias trumpųjų žinučių sakinių konstrukcijas, netaisyklingas santrumpas, o bendraudami savita kalba jaučiamės labiau pasitikintys savimi, kalbėtis tampa daug lengviau ir paprasčiau. Tačiau kokią įtaką šis rašymo įprotis daro mūsų, jaunosios kartos, įgūdžiams? Aš, kuris taip pat priklausau jaunimui, rašančiam netaisyklingas trumpąsias žinutes, sutinku, jog šis įprotis kenksmingas, nors tai ir akmuo į mano pačio daržą. Ir nors sakoma, kad kiekvienas reiškinys, kaip ir lazda, turi du galus, šį kartą, manau, blogasis lazdos galas storesnis ir smogia skaudžiau.