Minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas

Apmokėjimas už darbą visada buvo aktuali ekonominė, teisinė bei socialinė problema. Sprendžiant apmokėjimo už darbą klausimus, tiesiogiai susiduria darbuotojų ir darbdavių interesai. Rinkos sąlygomis skirtingi interesai tarp socialinių partnerių (darbdavių organizacijų ir darbuotojų sąjungų) derinami dvišalių arba trišalių derybų pagrindu. Siekiant suteikti tam tikras minimalias garantijas darbuotojams bei užtikrinti darbuotojo ir jo išlaikytinių bent minimalių fizinių ir dvasinių poreikių patenkinimą, Lietuvoje minimalus darbo užmokestis yra garantuojamas valstybės ir nustatomas trišaliu susitarimu, privalomu visiems ūkio subjektams. Tačiau taip reglamentuojant minimalaus darbo užmokesčio dydį šalyje nėra atsižvelgiama į konkrečios pramonės šakos, apskrities ar rajono ypatumus, kaip, pavyzdžiui, darbdavių išgalės mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, darbo sąlygos, darbuotojų kvalifikacija, minimalūs gyvenimo standartai ir pan. Norint įvertinti šiuos darbo rinkos aspektus, tikslingiausia minimalų darbo užmokestį reguliuoti dvišalių derybų pagrindu, kas yra ypač dažnas reiškinys išsivysčiusiose užsienio šalyse.

Darbo tikslas: išanalizuoti ir aptarti minimalaus darbo užmokesčio reguliavimą.

Uždaviniai:

1. Kokiais principais ir kriterijais remiantis turėtų būti reguliuojamas minimalus darbo apmokėjimas;
2. Kokius veiksnius atsižvelgus jis turėtų būti nustatomas, kad užtikrintų apsaugą, t.y. tam tikrą minimalų gyvenimo lygį mažas pajamas gaunantiems darbuotojams;
3. Kokie yra ypač pažeidžiami darbo rinkoje.