Andriaus Oleko-Žilinsko vaidybos mokykla. Michailo Čechovo aktorinė mokykla

Režisierius, aktorius, pedagogas Andrius Oleka-Žilinskas paliko savitą, ryškų pėdsaką prieškario Lietuvos teatro gyvenime, ypač dirbdamas 1929-1935 m. Kauno teatruose.

Andrius Oleka-Žilinskas gimė 1893 metų sausio dešimtąją dieną Maskvoje, lietuvių inteligentų šeimoje. Jo tėvas Motiejus Oleka buvo garsus vaikų gydytojas, turėjęs didelį autoritetą ne tik tarp lietuvių išeivijos, bet ir tarp rusų inteligentų. Jis buvo aktyvus Maskvos lietuvių bendruomenės narys, dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje. Olekų šeima buvo tarsi lietuvių kultūrinis centras. 1907 metais Maskvos letuvių šelpimo draugijoje įvyko pirmas lietuviškas spektaklis – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Čia dalyvavo net du Olekų šeimos nariai – motina Matilda Žilinskaitė (Bekampienė) ir jos sūnus – keturiolikmetis Andrius (piemenukas). Žolinskaitė buvo baigusi Veiverių mokytojų seminariją. Maskvoje ji augino ir auklėjo du savo sūnus ir dukrą. Motina buvo muzikali, smuikavo, turėjo gražų balsą, namuose su vaikais mėgo dainuoti lietuvių liaudies dainas (jos muzikalumą paveldėjo abu sūnūs). Žilinskaitė vaidindavo ir lietuvių mėgėjų spektakliuose. Taip pat dažnai su sūnumis lankydavosi Maskvos teatruose, paakindama judviejų simpatijas scenos menui.

Andius Oleka-Žilinskas trumpai studijavo teisę Maskvos universitete, bet vis labiau jį traukė teatras – ypač Maskvos Dailės teatras, kuriam vadovavo garsenybės – Konstantinas Stanislavskis ir Vladimiras Nemirovičius-Dančenka. 1913 metais dvidešimtmetis jaunuolis stojo į Maskvos Dailės teatro pirmąją studiją. Konkursas buvo didelis – stojo per šimtą, o buvo priimti tik keturi. Tarp jų ir Oleka-Žilinskas.

Stanislavskis ir Suleržickis (ištikimas stanislavskio bendražygis) drauge su studijos auklėtiniais užsibrėžė pasiekti ypatingą psichologinį realistinės vaidybos tikslumą, subtilų dvasingumą. Pirmoji studija tarsi susumavo klasikinį Maskvos Dailės teatro ir Stanislavskio režisūros realizmą, ji surado vaidybos technikos ir stiliaus vienybę. Intymus psichologinis jaunų aktorių kameriškumas ryškiausiai atsispindėjo Hermano Heyermanso „Vilties žuvime“ ir Dikenso „Svirplys užkrosnyje“.[1]

Oleka-Žilinskas patyrė ir Stanislavskio, bet dar labiau – Suleržickio įtaigą. Jis visam gyvenimui įsidėmėjo esminius kūrybinius ir etinius savo mokytojų principus, kurie jį labai paveikė. Jis nepamiršo pradinių Stanislavskio sistemos elementų, kuriuos gavo betarpiškai iš šio menininko rankų, nepamiršo ir moralinių Suleržickio nuostatų, jautrumo, meilės, pagarbos žmogui.

Sėkmingai pradėtas Oleko-Žilinsko studijas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Grįžęs Pirmojoje studijoje jis rado kitokį kūrybinį klimatą. 1916 m. mirė Suleržickis. Neoficialai studijai ėmė vadovauti vienas jos talentingiausių artistų, buvęs pirmasis Stanislavskio ir Suleržickio pagalbininkas – Vachtangovas. Suleržickio diegtas aiškus ir šviesus požiūris į gyvenimą, i žmogų spektakliuose užleido vietą staigiems aistrų protrūkiams scenoje, veržimuisi į užslėptas jo psichikos gelmes, konfliktiškumui ir gyvenimo dramatizmui, kuris buvo atsiradęas dėl neramaus meto. Vachtangovas siūlė kontrasto principą, reikalavo vaidinti ekspresyviai, išryškinti psichologiją.

[1] Lietuvių teatro istorija 1929–1935. Pirmoji knyga. Vilnius, 2000, p. 31