Antono Čechovo dramos „Dėdė vania“ analizė

Antonas Čechovas XIXa. pab. rusų prozininkas,rašęs apysakas ir apsakymus. Pjesė „Dėdė Vania“ parašyta 1896m., ir yra viena iš keturių jo sukurtų pjesių. Prozoje ir dramose vaizduodamas paprastus žmones ir jų kasdienybę, A. Čechovas gvildeno meno ir gyvenimo prasmės, banalios kasdienybės, grožio,teisingumo idealo, Rusijos likimo klausimus. Subtilus psichologas, potekstės meistras blaivų ir objektyvų gyvenimo reiškinių vertinimą derino su poetišku svajingumu, pašaipumą – su švelniu lyrizmu, tragiškus žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio aspektus – su komiškumu. Daugiau nei prieš šimtą metų Čechovas supriešino dramos teoriją ir realią teatro praktiką, ardė tradicinę sampratą apie scenos veiksmą, konfliktą, dialogą, siužetą. Čechovas taip giliai kalba apie žmogiškų santykių mechanizmą, apie viduriniosios klasės atstovus, apie žmones, kurie panašūs į mus.O jo pjesių problematika – ko žmogus siekia, kuo jis svajoja būti, kokios jo aspiracijos, kokie troškimai iš vienos pusės ir – jo gyvenimo realybė – iš kitos. Kaip šios dvi jėgos susiduria, kaip jos funkcionuoja viena šalia kitos – tai svarbiausi dalykai.
Antono Čehovo drama „Dėdė Vania“ drama artima XXa. dramaturgijai dėl savo struktūrinių naujovių, kurių iki šiol dar nebuvo. Visų pirma pats autorius pjesę „Dėdę Vania“ įvardija kaip „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, kas yra visiškai nebūdinga klasikiniai dramaturgijai. Taip pat veiksmas nėra suskaidytas į tiksliai įvardintas scenas, tačiau jomis galima laikyti periodišku personažų pasirodymu arba išėjimu iš scenos. Dažniausiai šioje dramoje viename epizode kalbasi pora personažų, jų dialogu metu vis paaiškėja naujos aplinkybės bei priežastys kurios skatina veiksmą judėti į priekį. Epizodų metu vykstantis veiksmas vyksta toje pačioje vietoje ir laikas maždaug atitinka realų laiką. Tokiu būdu visi šie epizodai jungiami į veiksmus, kurių šioje pjesėje yra keturi ir jie sudaro dramos fabulą. Kaip ir A.Čechovui yra būdinga, visų veiksmų metu detaliai ruošiama atomazga, kuri, deja, nėra itin ryški. Taip pat pati situacija yra kiek nepaaiškinama ir taip atsiskleidžia kiti tik XX a. dramaturgijai būdingi bruožai, tai psichologizmas ir intelektualizacija. Pjesėje nėra intensyviai besikeičiančio veiksmo, vaizduojamos buitinės situacijos kurios lėtai keičiasi. Tokiu būdu siekiama perduoti kasdienio gyvenimo dramatizmą, konfliktiškumą kaip nuolatinę žmogaus būseną. Veiksmo vienovė kuriama per nuoseklų veiksmą, vieningą laiką bei įvairiais emociniais prasminiais personažų sugretinimais. Taigi „Dėdė Vania“ dramą galima įvardinti kaip atviros formos dramą, nes joje Antonas Čechovas nebesilaiko griežtų klasikinės dramos kanonų, o pats ieško naujų išraiškos formų.