Nuogas kūnas dramos ir pramoginiame (maginaliame) teatre

Šiame darbe pristatomas tyrimo objektas yra nuogumas kaip meninės raiškos priemonė moderniame ir postmoderniame (šiandieniniame) teatre. Atskleisti, kada nuogas kūnas pradėtas naudoti kaip meninė priemonė, bandoma per istorinę performatyviųjų menų prizmę. Sąvoka „performatyvieji menai“ pasirinkta neatsitiktinai. Nors teatras yra neatsiejama jų dalis, tačiau čia neatmetamos įvairios kitos meno formos, ypač šokis. Kalbant apie kūno raišką ir nuogumo panaudojimą scenoje būtų neįmanoma atmesti šokio teatro, kurio pagrindinis konceptas būtent ir yra kūnas.
Pasirinktose laiko ribose, modernaus – postmodernaus teatro rėmuose ieškoma, kodėl nuogumas naudojamas vis dažniau, kaip keičiasi jo panaudojimas, iškeliama visuomenės komercializacijos problematika, kurioje kūnas tampa preke, nuogumas – erotikos sinonimu. Darbe remiamasi surinkta literatūrine medžiaga ir išanalizuotais ikonografiniais šaltiniais. Analizė prasideda nuo senųjų laikų iki XIX a. pab., persikelia į modernią epochą ir apžvelgia šiandieninę situaciją temos ribose paliekant erdvės analizuoti lietuviško teatro kontekstą. Nagrinėjant pateikiami praktiniai pavyzdžiai – spektakliai, šou, judėjimai, teatro grupės, kur kritiškai apžvelgiamos nuogumo apraiškos, interpretuojama remiantis asmeninėmis menotyrinėmis įžvalgomis, tačiau taip pat įsigilinama į tuometinę viešąją kritiką.Nuogumo panaudojimo skirtumai atsiskleidžia išskiriant ir nagrinėjant žanrus: tai 1. dramos teatras; 2. pramoginis, marginalus (kabaretas, varjete, įvairūs pasirodymai) teatras.
Performatyvūs menai, nuogumas šokyje ir alternatyviame teatre yra gerai išnagrinėti, šiame darbe cituojamos užsienio autorių (teatrologų, filosofų, kritikų) publikacijos. Minimuose veikaluose dažnai iškyla nuogumo, kaip meninės priemonės, panaudojimo būdas, tačiau lietuvių mokslinėje literatūroje apie nuogą kūną kalbama labai abstrakčiai. Šis darbas yra aktualus, mat klausimai, kodėl lietuvių režisieriai naudoja nuogumą, nėra atsakyti.
Darbo tikslas yra rasti aiškią skiltį, kada teatro praktikoje atsiranda ir kaip keičiasi nuogumo suvokimas, atsakyti, kodėl ir kaip panaudojamas nuogumas – kostiumas, simbolis, priemonė šokiruoti ar meninė kalba? Ar nuogumas yra prekė? Iškelta problematika glaudžiai paliečia ir lytiškumo, feminizmo klausimus, parodo, kaip greitai į teatrus įsiveržia komercija, atmetanti pirmines apsinuoginimo priežastis. Taip pat surinkta medžiaga verčia įsigilinti į tolimesnę problematiką (kodėl šių laikų visuomenėje tiek daug nuogumo ir kodėl beveik nebėra spektaklio, atsisakančio seksualinių motyvų? Ar tai būdinga tik jaunos kartos režisieriams?), kuriai atsakyti reikalingas tolimesnis kokybinis tyrimas.