Meninis ugdymas ir teatro pedagogika Klaipėdos universitete

Šiuolaikinėje kultūroje, kurią dauguma filosofų ir meno teoretikų vadina postmodernistine, ryškėja dvi pagrindinės tendencijos: globalinė kasdieninio gyvenimo estetizacija ir meno deestetizacija. Agresyvumo, žiaurumo, bjaurumo, amoralumo invazija meninėje kūryboje verčia diskutuoti apie estetinę meno ugdymo paskirtį. O juk būtent menas daro didžiulę įtaką žmogaus gyvenimui – tai yra ne tik muzika, šokis, dailė ar teatras, bet ir šiandien tikriausiai bene labiausiai visuomenę veikianti televizija ir kinas. Galbūt patys to ir nepastebime, bet menas formuoja mūsų nuomonę, pažiūras, skonį, netgi vertybes. Todėl būtent jis yra puiki priemonė harmoningos asmenybės ugdymui.Lietuvos švietimo dokumentuose teigiama, jog mokyklai keliamas uždavinys – sudaryti sąlygas dvasingos, humaniškos, save kuriančios asmenybės kūrimui. Besikuriant atvirai demokratinei visuomenei, iš esmės keičiasi mąstymas, vertybės, tikrovės suvokimas bei savo asmenybės savivoka. Procesas, prasidedantis šeimoje, tęsiasi ir mokymo įstaigose: nuostatos įtvirtinamos ar net keičiamos, atsižvelgiant į tėvų ir vaikų poreikius. Ugdymo procese mokytojas turi taikyti mokymo ir mokymosi metodus, skatinančius aktyvią moksleivių veiklą, bendradarbiavimą, savarankiškumą, kūrybiškumą, atsakomybę. Tačiau šiandieninėje mokykloje, kai informacijos srautas vis auga, o intelektualinis krūvis kartais net viršija moksleivio galimybių ribas, mokiniai paprasčiausiai nebepakelia jo, pradeda trūkti motyvacijos apskritai mokytis. Jos mokiniams dažniausiai trūksta ir dėl priežasčių, susijusiu su asmeninėmis vaiko savybėmis bei patirtimi, individualiais mokymosi sunkumais, neigiamu mokytoju požiūriu į jį, sumažėjusiu pasitikėjimu savo jėgomis. Dalis mokiniu vengia mokyklos dėl vis dar pernelyg akademiško, nepatrauklaus ugdymo proceso, kurio turinys ir metodai ne visada atitinka amžiaus tarpsnių reikalavimus. Nemažai mokinių dėl nuolatinių mokymosi nesėkmių, jų orumą žeidžiančios vertinimo sistemos jaučia mokyklos baimę. Mokytojas turi tapti mokymosi skatintoju ir mokinių pagalbininku. Jis turi rūpintis, kad kiekvienas vaikas mokytųsi, tobulėtų, įgytų kokybišką išsilavinimą, tačiau daug mokytojų vis dar vengia dirbti su motyvacijos neturinčiais, menkesnių gabumų vaikais, dėmesį sutelkdami į gabiuosius. Mokykla turėtų būti ta vieta, kur vaikas išmoktų suvokti save, išsiaiškintų savo norus ir pomėgius, atrastų savo individualų santykį su kitais, su aplinka ir, žinoma, su pačiu savimi, suprastų darbo ir mokslo veiklos vertę ir prasmę, išmoktų rinktis ir atsakyti už savo pasirinkimą. Čia taip pat turėtų maksimaliai atsiskleisti vaikų kūrybinės galios ir gebėjimai. Siekiant išsaugoti mokinių estetinius polinkius ir ugdyti jų meninio pažinimo galias, svarbu padėti jiems įgyti kūrybinių gebėjimų. O tai padaryti šiandieninėje mokykloje padeda meninis ugdymas.Menai sukuria išskirtinę aplinką ir sąlygas praktikai, kai besimokantysis aktyviai įtraukiamas į kūrybinę veiklą ir įgyja patirties, dalyvauja kūrybiniuose procesuose. Meninis ugdymas skatina intelektualinį, dvasinį, dorovinį bei kūrybinį vystymąsi. Meninis ugdymas taip pat padeda lavinti daugelį bendravimo įgūdžių, leidžiančių save išreikšti, kritiškai vertinti supantį pasaulį ir gyventi pilnavertį gyvenimą.Meno mokymas ir mokymas pasitelkiant menus skatina kognityvinį ir kūrybinį asmenybės vystymąsi bei padeda pritaikyti mokymo būdus ir dalykus prie individualių poreikių bei šiuolaikinės visuomenės, kurioje ji gyvena. Tokie veiksniai yra būtini šiame vis sudėtingesniame ir neramesniame amžiuje, norint išugdyti atsakingus piliečius, propaguojant taikos kultūrą ir užtikrinant darnios visuomenės ateitį.Meninis ugdymas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, suprantamas vienodai: tai visuomenės, ypač jaunosios kartos, ugdymas keturių pagrindinių menų – muzikos, teatro, šokio ir dailės – pagalba. Tokio ugdymo svarba niekam nekelia abejonių. Todėl ugdoma pasitelkus menus ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kiekvienam vaikui privalomoje bendrojo lavinimo mokyklose, taip pat steigiamose specialiose formaliojo ir neformaliojo meninio ugdymo įstaigose. Šio ugdymo formų įvairovė Lietuvoje yra gausi.Mokant kiekvieno iš keturių pagrindinių menų, plėtojami bendrieji meninio ugdymo gebėjimai:• sumanymų, minčių ir jausmų reiškimas meno priemonėmis ir komunikavimas su suvokėjais;• gebėjimų ir įgūdžių, reikalingų kūrybiniams sumanymams, mintims ir jausmams perteikti meninės raiškos forma, lavinimas;• meninių ir estetinių savybių savo ir kitų meno kūriniuose išgyvenimas, suvokimas, interpretavimas, vertinimas;• įvairių meno ryšių su istorija, estetika, kitomis kultūros sritimis, meno šakų ir formų tarpusavio sąsajų pažinimas. Visi šie gebėjimai yra glaudžiai susiję, vienas kitą sąlygoja ir vienas nuo kito neatskiriami.

Meninis ugdymas taip pat glaudžiai siejamas su kitomis ugdymo sritimis (dalykais):• su doriniu ugdymu per socialinio bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimų, elgesio kultūros, pagalbos, savigarbos, pagarbos, atsakomybės, tolerancijos ir kitų vertybinių nuostatų ugdymą;• su gimtąja ir užsienio kalbomis. Per meno dalykų pamokas mokomasi žodine kalba aptarti sumanymą, perteikti meninę ir estetinę patirtį, vartoti terminus, sąvokas, drauge puoselėjama ir kalbos kultūra. Kita vertus, papildant žodinę raišką neverbalinėmis meno (balso intonacijos, muzikos garso, judesio, vizualinės raiškos) priemonėmis, sudaromos sąlygos pajausti kalbos grožį, suvokti naujus žodinės kalbos prasminius niuansus;• su kūno kultūra per moksleivių fizinių gebėjimų (koordinacijos, vikrumo ir kt.) bei savybių (jėgos, greičio, ištvermės, reaktyvumo, plastiškumo ir kt.) ugdymą, sveikatos stiprinimą, judesių ir elgsenos kultūros, kūno ir dvasios darnos puoselėjimą, per patiriamą malonumą judėti;• su socialiniu ugdymu. Meno dalykus sieja bendros žinios apie kitų tautų ir šalių gyvenimą įvairiais istoriniais laikotarpiais, meno šakų istorinę raidą ir pasiekimus, ypač meno kūrinių politinio, socialinio, kultūrinio konteksto, meno visuomeninio vaidmens įvairiose istorinėse epochose pažinimas;• su gamtos ir tiksliaisiais mokslais per sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymą, gilinamas žinias apie žmogaus organizmo sandarą ir kūno dalių funkcijas (akies ir rankos koordinavimas piešiant, kūno judesių koordinavimas šokant bei vaidinant, taisyklingas kvėpavimas kalbant, vaidinant, dainuojant) bei kt. Muzika, šokis ir dailė jau seniai mokykloje yra tarp pagrindinių privalomųjų mokytis dalykų. O štai teatras Lietuvos mokyklose tik pamažu įsigali. Šiandien, deja, ne tik dramos pamokos, bet ir teatro pritaikymas kitose pamokose yra ne visuose privalomojo ugdymo įstaigose. Dar tarpukariu žinomas mokytojas ir mokslininkas Juozas Geniušas kritikavo scholastinį-knyginį mokymosi būdą ir siūlė žinių kaupimą bei gilinimą sieti su vaiko mąstymo, kalbos, jausmų ir vaizduotės ugdymu. Jis nagrinėjo vaiko asmenybės formavimą, reikalavo tirti individualias vaiko savybes ir jo gyvenimo sąlygas ir į tai atsižvelgiant parinkti auklėjimo metodus. Būtina auklėti ne taisyklių kalimu, ne tuščiažodžiavimu, o per veiklą, sieti įtikinėjimą su įpratimu dorai elgtis. O juk ir vaikai žymiai noriau dalyvauja pamokoje, kurioje reikia ne tik skaityti, rašyti ar vien klausytis mokytojo. Todėl būtent teatro pamokos tikrai yra mėgstamos mokinių. Jonas Kievišas ir Ramutė Gaučaitė savo knygoje „Vaiko veikla meninio ugdymo procese“ teigia, kad vaiko meninės veiklos aktualumą lemia jos, kaip savirealizacijos, būdas, poreikis save išreikšti ir patyrimas saviraiškoje savaime skatina meninei kokybei. Kodėl tai įvyksta? Autoriai sako, kad meno turinį sudaro vidinio pasaulio raiška, kuri persiduoda išorine atlikimo technika. Teatras vyksta aktoriui-vaikui vaizduojant personažo išgyvenimus tiek vidine, tiek išorine išraiška. Teatro pamokos padeda vaikui nuolat išreikšti savo žmogiškąją esmę, sistemingai lavinti valią, jausmus, įgyti būtinų žinių bei įgūdžių, susidaryti vertybių sistemą, įaugti į visuomenę. Tai daroma, atsižvelgiant i vaiko prigimtines reikmes: saviraiškos, meiles ir pagarbos, prasmes, kūrybos poreikius. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose ir bendrojoišsilavinimo standartuose nurodoma, kad pagrindinis teatro dalyko tikslas – atskleisti ir ugdyti jaunuolių kūrybinius gebėjimus, puoselėti jų teatrinius interesus ir polinkius, dvasinę, meninę bei estetinę kultūrą. Teatro dalyku siekiama, kad jaunuoliai įgytų bendrąją teatrinę kompetenciją ir pajėgtų savarankiškai dalyvauti teatriniame bei kultūriniame gyvenime, teatru praturtintų savo gyvenimą, aiškiau suvoktų savo profesines galimybes ir linkmes.Siekiant dalyko tikslo, įgyvendinami šie uždaviniai:• sudaromos sąlygos įgyti įvairios teatro raiškos (dramatizavimo, vaidybos, režisavimo, scenos dekoravimo, įgarsinimo, apšvietimo) patyrimo, žinių, atskleisti ir ugdytis teatrinius gebėjimus, leidžiančius komunikuoti su žiūrovais ir patirti meninių bei estetinių išgyvenimų;• lavinama teatrinė jaunuolių klausa ir rega; skatinama stebėti, analizuoti, lyginti, interpretuoti ir vertinti estetines judesio, kalbos (intonacijos), garso ir vaizdo savybes scenoje ir gyvenime;• supažindinama su svarbiausiais teatro kūrybos būdais, priemonėmis, procesais, žanrais, stiliais, formomis, ugdomi gebėjimai praktiškai taikyti įgytas žinias įgyvendinant kūrybinius sumanymus ir siekiant išreikšti teatro kalbos elementus bei stiliaus ypatybes;• supažindinama su Europos ir Lietuvos teatro raidos bruožais, iškiliausių teatro kūrėjų meninėmis idėjomis, jų istoriniu kultūriniu kontekstu, šiuolaikinėmis teatro formomis;• gilinamas teatro vaidmens suvokimas žmogaus gyvenime, visuomenėje, tautos ir pasaulio kultūroje, teatro sąsajų su kitomis meno šakomis, kultūros ir socialinės veiklos sritimis, informacinėmis technologijomis pažinimas;• padedama jaunuoliams ugdytis sceninę ir bendrąją kultūrą, estetinį jautrumą ir skonį, kritinį mąstymą, gebėjimą savarankiškai ir sąmoningai rinktis teatro meno vertybes;• skatinama įgytą teatrinį patyrimą, žinias ir gebėjimus pritaikyti vietos bendruomenės socialiniame ir kultūriniame gyvenime (organizuoti teatro klubų veiklą, renginius, kurti dramas, jas režisuoti, vaidinti, įsitraukti į kūrybinių projektų veiklą ir kt.). Teatro dalykas mokyklose apima šias sritis:• teatro raišką (dramatizavimą, vaidybą, režisavimą, taip pat dekoracijų, kostiumų, apšvietimo ir įgarsinimo kūrimą);• teatro raiškos (improvizacijų, ištraukų, mokyklos, mėgėjų ir profesionaliojo teatro spektaklių) stebėjimą, interpretavimą ir vertinimą;• teatro kultūros (kūrybos būdų, procesų, žanrų, stilių ir formų, istorinės raidos bruožų, iškiliausių menininkų, sąsajų su kitomis meno šakomis) pažinimą;• teatro žinių ir gebėjimų pritaikymą socialiniame ir kultūriniame gyvenime (dalyvavimą kūrybiniuose projektuose, akcijose, renginiuose). Net nekyla abejonių, kad čia ypač svarbus vaidmuo atitenka teatro mokytojui. Dramos negali dėstyti bet kas, reikalingas specialus pasirengimas, psichologinės žinios ir pedagoginis talentas. Juk nuo to, koks yra mokytojas, priklauso ir darbo rezultatai, ypač kai yra kalbama apie vaiko asmenybės ugdymą.Lietuvoje teatro pedagogus ruošė vienintelis Klaipėdos universitetas. Čia buvo lietuvių filologijos ir režisūros studijų programa, ugdžiusi būsimus lietuvių kalbos bei literatūros ir dramos mokytojus. Deja, paskutiniaisiais metais ši, taip reikalinga specialybė, pamažu yra naikinama. Šiame darbe bus mėginama pristatyti teatro pedagogų ruošimo istoriją ir specifiką Klaipėdos universitete. Bus analizuojamos lietuvių filologijos ir režisūros studijų programos, išsamiai aprašomas ketverių metų teatro pedagogų ruošimo kursas, darbo eiga ir pagrindiniai etapai. Taip pat bus apžvelgta ir pristatyta teatro pedagogikos praktikoje situacija Lietuvoje.

Darbo objektas Teatro pedagogų ruošimas buvusioje Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedroje.

Darbo tikslas Atskleisti teatro pedagogų ruošimo ypatumus buvusioje Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedroje.Darbo uždaviniai1. Susipažinti su buvusios Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedros istorija, pagrindiniais tikslais ir uždaviniais, veikla.2. Išanalizuoti teatro pedagogus ruošusias studijų programas.3. Išsamiai aprašyti teatro pedagogų ruošimo ketverių metų kurso darbą praktikoje.4. Pristatyti atlikto tyrimo „Teatro pedagogika praktikoje“ rezultatus.5. Pamėginti surasti Teatro pedagogikos katedros uždarymo Klaipėdos universitete motyvus.