Modernaus Lietuvos teatro raida

2 PASKAITA. LIETUVOS MODERNIOJO TEATRO ISTORIOGRAFIJA

Istoriografija – apžvalga kitų istorikų ankstesnių darbų pasirinkta tema. Istorija - atminties ir užmaršties derinys. Kodėl kažkas pasakoma, o kažkas – nutylima?

Istoriografija kaip problema.

Kaip reprezentacija.

Pozityvistinė istoriografija (dominuojanti paradigma Lietuvoje: Sruoga, Maknys) ir jos kritika.

Istorija orientuota į praeities įvykius. Kita reikšmė – pasakojimai, žinios, diskusijos apie tai, kas vyko praeityje.

Istoriografija – tos praeities tyrimai. Antra, darbų, apie kurią nors temą raštų ir pasakymų visuma. Istoriografija telpa į knygų lentynas. Istoriografijos tyrimai vadinami – istorika. Istorika – istorinių tyrinėjimų teorija (angl. istorika vadinama istoriografija, terminas iš vok. kalbos). Tai istorijos istorija – kaip buvo rašoma istorija. Istorikos tekstai yra labiau filosofinio pobūdžio.

Santykis tarp istorijos ir istoriografijos – platus diskusijų laukas. Istoriografija gali būti neteisinga ir nesutapti su istorija. Tai didžiausia problema. Neatitikimai arba tiesios samprata. Dar gilesnė problema – istoriografija niekada visiškai negali atitikti istorijos. Reprezentacijos problema. Praeityje buvo tiek įvykių ir faktų, kad jų visų tiesiog neįmanoma aprašyti. Bet kuris istorinis tekstas pasižymi esminiu nepakankamumu (kažkas vis tiek lieka neaptarta). Tai bruožas būdingas reprezentacijai, kuri tam tikra prasme yra neįmanoma. Bet kuri reprezentacija pasižymi esminiu nepakankamumu.

A B (a reprezentuoja b).

Reprezentaciją (istoriją) apibūdinti galima: A B

C – tai, kas daro įtaką reprezentacijai. Pvz. autoriaus idealogija, vertybės. Tai lemia kažkas, kas nurodo ką ir kaip reikia reprezentuoti.

C – jis nematomas reprezentacijoje. Istoriografijoje retai nuorodoma kokia galia juos veikia (nežino / neprisipažįsta). Galia randasi per vertybes, auklėjimą, spaudimą, cenzūrą. Reprezentacija yra politiška. 9 atvejais iš 10 nėra jokios užuominos į jokį C, jokią galią. Istorijos vadovėliai rašomi tarsi visiškai natūraliai, tą galią slepiant, ji nematoma. Tikslas – rasti C.

Istorija nebesikeičia, bet istoriografija atvira perrašymams (perrašoma nuolat), nes ji visada dalinė. Tai panašu į santykį tarp žemėlapio ir teritorijos, nes žemėlapis dar nėra teritorija. Istoriografija nėra istorija.

Kas lemia pasirinkimus, pasirinktą perspektyvą? Istoriko asmenybė. Analizuodami tekstą turime pasidomėti apie patį autorių. Tai atsakys į daug klausimų ir apie pačius pasirinkimus. Nei viena istorija nėra parašyta be tikslo. Visada kažkoks vidinis ar išorinis tikslas yra. Tai išsiaiškinti gali padėti: tapatybė, laikas ir erdvė, ką laiko pagrindiniu veikėju (vyrą, darbininkų klasės žmogų), istoriko (kataliko, partijos nario) personalinė figūra. Svarbi kalba, kurioje užfiksuoti mus veikiantys neurolingvistiniai faktoriai.

• Ikiistorizmas – tokia istorija, kuri buvo rašoma iki XIX a. Istorija kaip literatūros forma. Nesiremia metodika, netyrinėja šaltinių tikrumo. Pilna mitų, išsigalvojimų, faktai sumaišyti su mitiniais vaizdiniais. Lietuvai būdingas memuarinis žanras.

• Istorimas (pozityvizmas) – susiformavo XIX a. Max Hermann žymiausias teatro istorijos tyrinėtojas (pradininkas). Teatrą atskyrė nuo dramaturgijos istorijos. Svarbiausias metodas – spektaklio rekonstrukcijos metodas. Istorikas, tai mokslininkas, kuris turi atsikratyti viso subjektyvumo, šališkumo. Faktai kalba patys už save. Per klaidų taisymą istorija tampa mokslu gebančiu tobulėti. Rekonstrukcija – pozityvizmo pagrindas. Balys Sruoga kviečia griežtai laikytis pozityvizmo metodikos. Siūlo rekonstruoti visus Lietuviškuosius vakarus. Teigia neparašęs istorijos, o tik surinkęs medžiagą. Inicijavo teatro archyvą – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pradžia. Sruogos tęsėjas – Maknys.

Pirma, surenkama visa įmanoma informacija, tada rašoma istorija, remiantis objektyviais faktais kuriama objektyvi istorija.

Pozityvistinio metodo trūkumai – faktai neegzistuoja. Egzistuoja tik interpretacijos. Bet kuris faktas iš anksto atrinktas ir jo panaudojimas priklauso nuo to, kas veikia patį autorių. Tai pakeisti galima perrašant iš kitos perspektyvos. Turi būti parašyta ne teatro istorija, o teatro istorijos iš daugelio perspektyvų. Taip sugriaunamas kanonas ir nelieka dominuojančios perspektyvos (lieka kalbėti ne apie teatro istoiją, o istorijAS). Šio požiūrio kritikai sako, kad tuomet tampa svarbu atsirinkti tai, kas iš tiesų vertinga.

• Naujoji teatro istoriografija (~ 1980m.). Revizija – perrašinėjimas pataisant, papildant. Istorikas turi įvade paaiškinti koks istorijos tikslas (vadinama revizionizmu), pripažinti subjektyvumą ir paaiškinti kas jį veikia. Pripažįsta, kad faktai neegzistuoja, esti tik interpretacija. Šiandien daugiau istorikų kalba apie objektyvumą, neutralūs faktai neegzistuoja.

Dialektinis materializmas – mokslas apie žmonių, visuomenės vystymosi dėsnius (klasių kovos, visuomenės kaitos principai).

3 PASKAITA

Didelė dalis istoriografinių tekstų pristato save kaip natūralų (tokie įvykiai tikrai vyko), tačiau reikia į tai žvelgti atsargiai.

Renesanso paveikslai tapyti kaip pro atvirą langą. Reprezentacija matoma pagal rėmus. Neaišku, kas už jų ir matomas tik pasirinktas autoriaus objektas. Lygiai tas pats ir rašant istoriografiją (autorius pasirenka analizuoti tik tam tikrą dalį).

1. reikia žiūrėti kritiškai. Atmesti vieną įsitikinimą, požiūrį, dominavimą ir į tą patį nagrinėjamą objektą pažvelgti iš kelių pusių.

2. reikia atskleisti kitas istorijas, kurias nurodė dominuojantis autorius. (Jei paveiksle pavaizduoti rūmai, tai nebūtinai pavaizduoti ir lūšnynai).

3. kritikai gali prisidėti prie socialinės kaitos. Per istoriją galime pakeisti visuomenę, jei ji neaprašyta.

Kaip atrasti neatrastos istorijos pėdsakus? Archyvai, pagrindiniai veikėjai, kokios jėgos personalijos veikia, laikas, erdvė, autoriaus įsitikinimai.

Skaitinių aptarimas: A. Vengrio tekste aiškiai jaučiamas pasidavimas ideologijai. Akcentuojama materialinė padėtis – bazės ir antstato principas – kultūra priklauso nuo ekonominių santykių. Minimas politiškumas ir komunizmo principai. Šis tekstas nereiškia išsilaisvinimo iš pozityvizmo. Tai marksizmas. Tai kanoninė istoriografija, kurios buvo laikomasi per prievartą. Šis tekstas pavyzdys, kai istorikas yra dvigubuose spąstuose: turi paklusti ideologijai ir savo sukurtai metodologijai. Tik sovietinėje istoriografijoje svarbiau buvo paklusti dėsniams. Dominuojantis principas – nacionalistinis modelis, nacionalistinė istorija, akcentuojama ekonominė determinacija, vykstanti klasių kova.

Kituose tekstuose dominuoja pozityvistinės istoriografijos metodas.

Tekstuose nepateikiamas istorijos analizavimo teorinis pagrindas. 1. Visi tekstai atliepia kanoną, apsiribojama tik lietuvių režisierių, lietuviškų teatrų veikla, mūsiškiais dramaturgais. Išgryninamas Lietuviškųjų vakarų laikotarpis. Kitas kanonas – koncentravimasis į aukštąjį meną, nors kalbama apie populiariąją masinę kultūrą, per kurią einama link profesionalaus teatro veiklos.

2. Tekstų šaltiniai: Maknys remiasi publikuotais straipsniais, kiti renkasi atsiminimus, laiškus, Vengris – daug Vaičkaus biografijos.

3. Erdvė: 1,2 tekstai – nors ir visoje Lietuvoje, bet kaimuose, užkampiuose. Sruogos, Martišiūtės erdvė sąlyginai uždara, tarsi lietuvių teatras vystėsi viduje, be išorės poveikio. Daugiau internacionalinės erdvės, kurioje vyksta klasių kova, aiškios ribos tarp tautų tarsi neegzistuoja (lietuvių teatras atsiranda didžiosios spalio revoliucijos 1905 m. poveikyje, Vengrio tekstas. Iki tol – slapti vakarai, draugijų vaidinimai, po 1917 revoliucijos – profesionalusis teatras). Pagal Maknį: 1885-1917 – lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis.

Dominuojantys veikėjai – tauta, lietuviai. Sovietmečio tekste – klasė. Sruogos tekstuose akcentuojama publika.

Dominuoja racionalistinis modelis, kadangi daugumos autorių siekis – pagrįsti nacionalinę kultūrą, tauta – dominuojantis veiksnys. Kalbama apie pačią lietuviško teatro embrioninę pradžią (lietuviškieji vakarai. Prof. lietuviško teatro ištakos). Ieškoma ištakų nusakant tapatybę. Visi tekstai ieško vieno geno, šaltinio iš kurio kilo lietuviškas teatras. Galime įžvelgti istorikų tikslą įrodyti, kad lietuviai auchtotoniška kultūra – kilusi ir būdinga konkrečiai gyvenamai vietai.

Visiškai nerašoma apie labai aktyvių liaudies teatrų judėjimą (Rusijos imperijos reiškinys), kuris lygiagretus lietuviškiesiems vakarams (atspindys). Aktyviausiai liaudies teatrai veikė 1890, kur veikė inteligentija, kuri suvokė, kad teatras edukacinė priemonė mokyti darbininkų klases. Teatras – būdas civilizuoti žemąsias klases, jas mokyti. V. Solorebas: teatrai ir kalėjimai turi tą patį tikslą civilizuoti liaudį. Teatras – galios instrumentas. Svarbu buvo įrodyti, kad lietuviška kultūra yra homogeniška.