Vakarų pasaulio atspindžiai Lietuvos teatre 1918-1940

Lietuvos istorija – nepertraukiamas bandymas legitimuoti savo egzistavimą, galbūt todėl labiausiai vertiname tuos laikus, kai valstybės likimas priklausė ne nuo grobuoniškų išorinių jėgų valios, o nuo jos piliečių priimamų sprendimų. Taip ypatingą reikšmę suteikiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiui bei tarpukario Lietuvai. Analizuodami šiuos epizodus neretai svarstome, kiek to meto žmogus turėjo bendra su dabarties lietuviu. Dabar itin populiaru kelti ir dar vieną klausimą – ar galėjo to meto lietuvis tapatinti save su to paties laikotarpio europiečiu, jei taip, kas ir kiek juos siejo? Šiandien kalbėti abstrakcijomis nėra sudėtinga – tereikia pažvelgti į politinį Europos žemėlapį bei atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuva solidarizuojasi su kitomis Europos valstybėmis, vadinasi, yra pripažįstama kaip sava. Tiesa, audringesni ginčai kyla tuomet, kai juntama būtinybė nuspręsti, kuriai Europos daliai priklausome – Rytų ar Vakarų, o galbūt turime teisę prisišlieti prie dar visai neseniai „atrastos“ Vidurio Europos? Man regis, jog iš tiesų ši dilema yra tapusi visos tautos kančios prasmės simboliu. Taigi nenuostabu, jog vieningo sprendimo nebuvimas periodiškai primena patirtas moralines skriaudas, skatinančias tautą susivienyti ir dar kartą pasauliui pasakyti: mes esame. Bet ar buvo kiek lengviau apsispręsti dar 1918 – aisiais metais, kai Lietuva po daugiau nei šimtmetį trukusios carinės Rusijos okupacijos, o prieš tai dar dvigubai tiek egzistavusios sąjungos su Lenkija, drįso paskelbti nepriklausomybę? Neabejotinai svarbu tai, kaip mus sutiko Europa, tačiau būtina suvokti, kaip ją priėmė pati Lietuva. Mano įsitikinimu, tauta savimonę formuoja ne kalbėdama ekonominėmis ar politinėmis kategorijomis, o sistemingai, kai kada tyliai ir nedrąsiai, konstruodama savitą kultūrą.