Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Konspektas

1 tema. Lūžio laikotarpis 1985-95 m.
Nepriklausomybė: teatras - pramoga/soc. kritikos priemonė/egzistencinių problemų spendimo vieta.
Totalitarinė visuomenė: cenzūra - išorinė, vidinė (savi). Pasipriešinimas: Ezopo, metafora
Oficialus stilius - Stanislavskis.
Institucinė kaita. Privataus teatro steigimosi galimybė, galimybė turėti nac. teatrą. Studijos Lietuvoje - kartų kaita. Estetinė kaita (modernizmas-postmod.)
Lūžio soc. kaita 9-10d.: padaugėja spektaklių tautine tematika. Grįžtama prie nutrauktos nacionalinės teatro tradicijos, istorijos. Individualizacija (atitolimas nuo kolektyvo, grįžimas prie privataus, asmeninio gyvenimo).
Problemos: aktoriaus ir režisieriaus konfliktas (kuris svarbesnis. Dabar teatrams vadovauja aktoriai). Konformizmo našta (bandoma įvardyti menininkų nuodėmes, kas buvo agentai, sąskaitų suvedinėjimas). Tuo metu teatras nekalba apie šiuolaikinio žmogaus ir esamą visuomenės situacijas, atsilieka, salės tuščios. Trūksta naujo matymo. Institucinė ir finansinė krizė (žiūrovo nėra, prasideda teatro reforma, kuri turėtų suformuoti aiškią teatrų struktūrą. Kai kurios trupės neproporcionalios, neįmanoma išmesti aktoriaus iš teatro). Trūksta režisierių (neruošiami jauni rež., problema kaip ruošiami rež.,: negana mokyti istorijos ir amato, reikia bendravimo su žmonėmis, sėkmingai perduoti savo idėjas trupei. Vyr. rež. nesirūpina jaunųjų likimu po debiuto. Rež. asmenybės problema, jie ateidavo nepasiruošę teatro problemoms, jolab, kad atsinaujinęs konfliktas su aktoriumi. Sėkmingi jauno/seno rež. tandemai: Miltinis ir Blėdis, Tamulevičiūtė ir Nekrošius, Vancevičius ir Bučienė).
Teatrai: 1. Kurie bando išgyventi nepaisant nieko (panaudoja komerciją, bando reklamą). 2. Nepaisat nieko išlaikyti meninę kokybę (pralaimi). 3. Nauji, daugiausiai privatūs teatrai, kurie bando dirbti vakarietiškais principais.