Šiuolaikinės teatro teorijos

1 PostStanislavskis

Stanislavskio tikslas – panaikinti sieną, teatrališkumą, pašalinti viską iš teatro, kas teatrą daro teatru: delkamacinė vaidyba, žvaigždžių sistema, teatras turėjo būti daugiau nei aktoriaus atsiskleidimo, žibėjimo vieta. Maskvos Dailės teatras turėjo vadintis Maskvos Dailės Visiems Prieinamas Teatras. Psichologinis realizmas – aktorius turi išgyventi, pajausti personažą. Aistrų tiesa duotuosiuose aplinkybėse.

Stanislavskio metodika domisi JAV, čia plinta šis metodas, labiausiai jį plėtoja L.Starsberg, kuris vėliau įveda sąvoką: “Vaidinimas pagal metodą”. Europoje po II P.K. labiausiai pradeda domėtis kairieji avangardistai, bet jie jau ima ne gryną metodologiją, bet jos aspektus.

Tarybų Sąjungoje ši metodika tampa ypač populiari, nes ji visiems suprantama, ji tinkama skleisti idealogiją. Kanonozuoja ir tai tampa vieninteliu teatro stiliumi.

- Ansamblis, kuriame nėra vietos individualybei dominuoti;

- Režisieriaus viršenybė;

- Tiesos idėja.

Giorgio Strehler – italų aktorius, režisierius. Spektaliuose didžiulis dėmesys vaidybai – aktorius tampa svarbiausiu scenoje šalia kitų dalykų. Jam ypač svarbios scenovaizdžio ir apšvietimo detalės. 1946 m. Milane įkuriamas Piccolo teatras (Mažasis teatras), turintis stabilią trupę, kas tuo laiku buvo dar gana reta. Jie dirbdavo tuose pačiuose spektakliuose, dėl to augo jų ansambliškumas. Veiklos tikslas – turėjo sugrąžinti pasidžiavimą italų kultūra patiems italams. Į teatro repertuarą įveda tradicinius italų teatro elementus: atsiranda iš come del arte paimtų detalių. Vizualioji raiška nebėra tokia realistinė. Jis praturtina Stanislavskio medotą. Psichologinis pasakojimas papildomas vizualiomis, kūniškomis, garsinėmis priemonėmis. Trys kiniškos dėžutės – “Vyšnių sodas” (1974) – buitiškas planas (šeimos tragedija) – istorinis planas (galima interpretuoti kaip tam tikrą istorinio virsmo liudijimą, kai kultūra atsiranda ties riba, kai ji sunaikinam ir pakeičiama) – egzistencinis, universalus planas/lygis (apskritai būdingi žmonijai: dvejojimas, laukimas, nostalgija). Tuos lygmenis naudojamos metaforos: pvz. maži vaikiški baldeliai tarp kurių vaidina aktoriai, kostiumai visų bali, tik kaik ur atsiranda juodos dėmės (pvz. juoda kepurė). Tačiau dramaturgo medžiaga nėra išdarkoma, ji paliekama tokia kokia yra, tik vizualiniais elementais išryškinamas dramos poveikis. Išplečia realizmo estetiką, didesnis pasitikėjimas ne verbaline, o vizualine kalba, atsiranda simbolinės reikšmės, metaforos. Nebekopiuoja tikrovės, fotografinis realizmas – jis abstraktesnis, skirtas sustiprinti, pagyvinti emociją, įspūdį.

Peter Brook – britų režisierius, tačiau kūrė Prancūzijoje. Pamatinė teatro funkcija yra papsakoti istoriją, taip kad žiūrovas pradėtų ja gyventi. Ieškojo pagridinės teatro dedamosios – nebelieka scenos, fizinių aplinkybių, kurios padeda įsijausi. Stanislavskis galvojo, jog aktoriui reikia aplinkos, kad įsijaustų. Brooko teatre nebelieka scenovaizdžio, minimaliai rekvizitų – tai tik blaško dėmesį. Žymėdavo vaidybos aikštelę tik kilimas ar širmos, aktoriai veikia visoje teatro erdvėje – “Vyšnių sodas” (1981) – erdvė skiriama kilimais. Panaikinama riba ir spektaklis įeina į žiūrovų erdvę. Neateatralizuoja kostiumų. Brookas neaiškina aktoriui, jis pats turi atrasti. Aktoriai turi visiškai įsijausti į personažus, tačiau aktorius priartėja prie žiūrovo, nes atsisakoma tokio girežtumo, koks buvo pas Stanislavskį. Erdvė pasirenkama, jog būtų apvali, kad tai būtų paveiku emociškai, kad istorija prieartėtų, kiek įmanoma arčiau. Tiesiog teatras, Grubus teatras, Šokiruojantis teatras ir Šventasis teatras. Du pagrindiniai bruožai: aktorius išgyna personažą (Stanislavskis), o antra kas yra nauja, jis pradeda naikinti ribą tarp aktoriaus ir žiūrovų: aktorius vaidina tarp žiūrovų – spektaklis arenoje. Svarbus betarpiškas ryšys su žiūrovu.

R.Tuminas. Atmosferą kuria vizualumo priemonėmis – emociškai vaizdingomis priemonėmis. Specialiai konstruojami erdvė, vaizdo poveikis. Aktoriaus vaidyba nebėra grynoji stanislaviškoji vaidyba. Aktoriai ne tik savo išgyvenimu perteikia personažą, bet ir išorinis vaizdas/ vaizdinys labai svarbus. Išoriškumo lygmuo yra matomas. Taip pat svarbus žaidybiškumo, humoro matmuo.

Tarp gatvės veiksmo ir ritualo: modernios teatro teorijos klasika

Performanso teorija. Atlikėjų menų veiksmo teorija. Teatro, universalūs teoriniai modeliai iš apačios, viršdisciplininis, tarpdisciplininis. Semiotika kaip grynas modelis nuskurdina teatrą. Kaip teatras yra bandymų vieta, taip tobulinamos ir teorijos. Teorijos, kurios pagal save bando „nulipdyti“ teatrą. Performanso (20a. II p. – 21a.), grįžtama prie lygiavertės partnerystės tarp praktikos ir teorijos, teatro modelis taikomas įvairių reiškinių analizei, kultūra paaiškina visuomenės raidą, postindustrinė visuomenė veikia pagal teatro modelį (karas tarp Ukrainos ir Rusijos, teatrališkumas facebooke). Skirtumas tarp požiūrio ir objekto išreikštas teiginiu „būti“ ir „kaip“. Teatrologija orientuota į objektą (teatrą), performanso studijų objektas (gali būti ir objektai) savo prigimtimi nėra kaip spektaklis, bet gali būti taip analizuojamas; į politiką, istoriją, kasdienybę gali būti žvelgiama kaip į teatrą, galima užduoti teatrinius klausimus.

To perform – atlikti, vaidinti, veikti. Atlikimas – gebėjimų demonstravimas, sąmoningas savęs pateikimas arba tam tikrų kultūrinių kodų demonstravimas. Lingvistinis, seksualinis (lytiškumo) performatyvumas priklauso nuo suvokėjo, o ne atlikėjo. Performatyvumas: 6-7 deš. antropologijos ir sociologijos teorijos; nauji teatriniai reiškiniai, performanso meno praktika. Performanso studijų prielaidos pagal Schechnerį: objektas – veiksmas, elgesys. Meninė praktika – integrali dalis. Dalyvaujantis stebėtojas. Ideologija. Teatras atsiranda tada, kai ritualas praranda savo ritualinę funkciją (Schechneriui atrodė, kad teatras, žaidimas, ritualas, sportas tolygu). Juos jungiantys bruožai: specialus laikas, erdvė (laikas struktūruotas, kol pasiekiamas norimas rezultatas. Pvz. lietaus šokis. Simbolinis, dažniausiai jam parengta ir erdvė), daiktai (specifinė naudojamų objektų vertė), veikla – neturi naudos principo, taisyklės.

2. Ritualas

Ritualas / Atlikėjų menai palyginimas

Rezultatas / Pramoga

Transcendentinis Kitas, belaikis – amžinasis dabar / Veiksmas čia ir dabar, laikas istorinis arba dabartis

Atlikėjas transo būsenoje / Sąmoningas atlikėjas

Virtuoziškumas / Virtuoziškumas demonstruojamas

Tradicinis scenarijus ir elgesys / naujas ir tradicinis scenarijus ir elgesys

Savitransformacija / Savitransformacija

Žiūrovai dalyvauja, tiki / Žiūrovai stebi

Kritika neleistina / Visi kritikuoja

Kolektyvinis kūrybingumas / Individualus

Ritualas – viena iš performanso gyvybingų formų. Ritualo dalis, fragmentas yra vaidinimo dalis. Teatrą galima analizuoti kaip ritualą: sukurta bendruomenė spektaklio kūrimui. XX a. pr. ritualas suvokiamas kaip kultūros dalis, kuris ją paaiškina. Kultūra suvokiama nebe kaip tekstas, bet kaip veiksmas ir jai analizuoti tinka ritualai. E.Durkheimas pradeda vienas pirmųjų analizuoti kultūrą iš veiksmo pusės. Ritualas nėra abstrakcija, bet tai yra konkretus veiksmas, kuris sukuria ir įkūnija svarbių tai bendruomenei vertybių.

Ritualai: sakralūs – sekuliarūs (pasaulietiniai, kasdieniniai). Religinis, kasdieninis, profesinis (dažnai pusiau paslėpti, dažnai jų nėra mokama nuo vaikystės, jų žinojimas ateina su simboliniu/kultūriniu kapitalu, gali ateiti iš šeimos, išsilavinimo) politinis, estetinis (teatralizuoti veiksmai).

Ritualas – kultūrinis vaidinimas. Panaudoja sąvoką M.Singeris, kuris teigia, jog kultūriniai vaidinimai įtvirtina tam tikras kultūros vertybes. Jiems būdinga: ribotas laikas – turi pradžią ir pabaigą, organizuotą veiksmo programą/ scenarijų, atlikėjus, žiūrovus, veiksmo vietą, priežastį/progą.

Ritualą pagal R.Schechnerį galima tyrinėti:

- struktūra – kaip ritualas formuojamas, kokios sudedamosios dalys, kaip naudojama erdvė, kaip ir kas jį atlieka.

- Funkcijos – kokias funkcijas atlieka ritualas, dėl ko jis daromas, ką jis įtvirtina, kaip veikia grupę, kultūrą, bendruomenę?

- Procesai – kokia yra paslėpta ritualų dinamika, kaip jie įteisina ar skatina pokyčius? Vieni ritualai įtvirtina kultūrą, bet yra ir kitų, kurie prieštarauja, griauna, kvestionuoja kultūrą.

- Patirtys – kokia yra dalyvavimo rituale patirtis. Tranformuojanti patirtis – pakeičia kažką: pvz. dalyvio statusą.

Ritualo bruožai, jiems būdinga:

- atliekami veiksmai, judesiai, gestai perimami iš kasdieinio elgesio. Ritualo metu jie dažnai kartojami, dirbtinai akcentuojami, hipertrofuojami

- rituale dalyvaujančio atlikėjo kūnas dažniausiai yra tranaformuojamas grimo, kaukių, kostiumų, kad nutoltų nuo kasdienybės išvaizdos

- ritualo metu dažnai yra akcentuojama, išskiriama ir garbinama kokia nors “ritualinė kūno dalis”.