J. Grotowskio (1933-1999) teatro samprata

Modernaus teatro istorijos raidoje buvo daug talentingų asmenybių, suformulavusių unikalių vaidybos metodų, scenografijos sampratos naujovių ar iškėlusių probleminių teatro meno sampratos klausimų. Vieni iš jų labiau akcentavo formą, kiti-turinį, vieniems svarbesnis buvo scenos apipavidalinimas, o kitiems aktoriaus psichologiškumas. Jerzy Grotowskis taip pat vystė savitą teatro sampratą, kuri tarsi buvo visiškai kitokia ir nauja, bet sąlyginai tęsianti jau modifikuotas Konstantino Stanislavskio vaidmens kūrimo sistemos idėjas. Įprasta manyti, kad teatras- tai kelių menų derinys, savotiška muzikos, dailės ir teatro eklektiškasintezė. Bet J. Grotowskio požiūriu, teatre turi būti redukuoti visi nereikalingi elementai- kostiumai, grimas, apšvietimas, scenografija, muzika, paliekamas tik svarbiausias, esminis elementas- aktorius, ir jo santykis su žiūrovu. Taigi nenuostabu, jog J. Grotowskio teatro idėjos yra įvardinamosskurdžiojo teatro terminu. Nagrinėjant šio reformatoriaus pasiūlytas naujoves, teatro samprata tarsi susiaurėja iki atlikėjo ir žiūrovo santykio, iki aktorinės sistemos analizės, bei apskritai, aktoriaus, kaip svarbiausio teatro elemento, sampratos. Šiame darbe bus aptariamos ir analizuojamos J. Grotowski‘o idėjos, išsakytos jo straipsniuose Skurdžiojo teatro link irMetodinis tyrinėjimas. J. Grotowskis savo netradicines teatro sampratos ir paskirties idėjas realizavo Teatro laboratorijoje, kurią įkūrė 1959 metais Opolėje, iš pradžių jis buvo vadinamas Trylikos eilių teatru. Pats pavadinimas diktuoja, kad tai nebuvo teatras įprasta to žodžio prasme, tai buvo LABORATORIJA. Joje buvo vykdomi teatro meno ir aktorystės tyrimai bei eksperimentai.