Michailo Čechovo teatrinė mokykla

Šiuolaikiniame pasaulyje daug kur vis labiau ir labiau dejuojama dėl nuostolių, kurių teatrui daro nesuvaldomai auganti technizacija, visokia profesionalizacija, masiškai plintančios informacijos priemonės, niveliuojančios kūrybos individualumą, įsivyrauja profesionalumas kūrybiškumo sąskaita. Ir ne tik teatre, bet ir visuose kūrybos baruose pasigendama meninių individualybių ir didžių asmenybių. Ne išimtis ir Lietuvos padangė.

Kiekviena tauta turi savų rūpesčių. Lietuva kentėjo nuo tremties, o dabar žmonės dėl pinigų savo noru tremiasi į kitas šalis, palikdami šeimas. Jau tapo norma, kai vaikai auga, nematydami savo užsienyje dirbančių tėvų. O kur dar visuotinė kompiuterizacija, „mobilizacija“? Retas kas grįžęs namo skaito knygą ar savaitgalį nueina į teatrą. Remiantis apskaičiavimais , Lietuvoje yra vos dešimts procentų teatrą lankančių žmonių. Tačiau nepaisant liūdnų statistikų, aktorius vis tiek turi dirbti iš peties. Pilnu tikėjimu viskuo, kas dedasi jo herojaus vidiniame pasaulyje. Tikėjimas savo kuriamo personažo pasauliu yra viena iš pagrindinių aktoriaus užduočių. Vieni gimsta turėdami talentą, kitam jis ateina per didelį darbą. Pasaulyje yra daug teatrinių metodų, kurie moko susipažinti su savo kuriamu vaidmeniu, prisijaukinti, pamilti ir įkūnyti jį.

Geriausiai žinomos yra Bertoldo Brechto, Konstantino Stanislavskio ir jo mokinio, puikaus rusų aktoriaus ir režisieriaus, Michailo Čechovo teatrinės mokyklos metodai. Būtent pastarojo kūrybinis metodas šiandien vis labiau taikomas ir pripažįstamas visame pasaulyje, kadangi jis buvo bene vienas įtakingiausių novatorių dvidešimtojo amžiaus teatre, ir tai yra plačiai pripažintas faktas. Lietuvoje Michailo Čechovo metodo idėjas propaguoja ilgametis Kauno dramos teatro vadovas Gytis Padegimas. Režisierius, remdamasis rusų teatralo metodu, skatina aktorinius elementus, atrasti, pažinti ir ugdyti savo vidines galias, susipažinti su vaidinančio žmogaus kūrybine psichologija, bei sugebėti suformuotus įgūdžius taikyti kasdienėje veikloje. Šitaip gaunamos ne tik žinios, kurias sugebama pritaikyti, bet ir aktoriaus meistriškumo pagrindai. Išmokstama sukoncentruoti ir valdyti dėmesį. Ugdoma kūrybinė vaizduotė, suteikianti galimybę rasti optimalius sprendimus sudėtingose aplinkybėse, išmokstama atpalaiduoti ir valdyti savo kūną bei ieškoti artistinės išraiškos, reikalingos sėkmingam asmens įvaizdžiui kurti. Vystomi gebėjimai bendrauti bei įtakoti partnerį, įgyjama kūrybinės drąsos improvizacijai netikėčiausiose situacijose.

Kiekviena scenos meno studija ar mokykla turėtų būti ir teatras, kiekvienas teatras – mokykla. Tik toks požiūris gali užtikrinti teatrinio gyvenimo kūrybingumą ir našumą, meninių ieškojimų veržlumą ir atradimų gausumą. Teatras be studijinio darbo sustabarėja, studija, mokykla, kuri neieško ar „neranda“ talentingų jaunuolių ir nerengia su jais vaidinimų, stimuliuojančių teatrinį gyvenimą, neatitinka savo paskirties, veikia nebent tik kaip pradžiamokslė įstaiga. Istoriniai ir dabarties faktai kalba, kad tokie reikalavimai nėra koks maksimalizmas, atvirkščiai – tai normalus dalykas.

Prisiminkime jau minėtąjį Michailą Čechovą, kurio kūryba teatro istorijoje užima išskirtinę vietą, ir jo metodą. Nėra paslaptis, kad jis „išaugo“ iš Konstantino Stanislavskio mokymo. Tačiau atidžiau pažvelgus, akivaizdu, kad iš tikrųjų kūrybinis Čechovo metodas yra nutolęs nuo pirmųjų kūrybos impulsų, kuriuos jaunasis Michailas gavo iš savo didžiojo mokytojo. Nors jo pamokos ir padarė didelę įtaką, tačiau tai nebuvo atspirties taškas jam leidžiantis į savarankišką dvasios kelionę. Čechovo metodas paneigė daugelį esminių Stanislavskio sistemos aspektų. Tad šio darbo tikslas – išnagrinėti Michailo Čechovo teatrinės mokyklos metodą.

Savo metodą Michailas Čechovas aprašė knygose „Apie vaidybos meną“ ir „Profesionalaus aktoriaus pamokos“. Tačiau nei viena jų nėra išversta į lietuvių kalbą, todėl rašant darbą, remiamasi įvairiais straipsniais ir kitais šaltiniais.

Šito darbo temos pasirinkimą daugiausia lėmė tai, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimt pirmojo pradžioje Michailo Čechovo metodas vėl tampa itin populiarus ne tik teatro, bet ir verslo pasaulyje.