Vertybių ugdymo teorija ir praktika ikimokykliniame amžiuje

Anot lietuvių kalbos žodyno „vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei <...>. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės“.Yra daug vertybių – sudėtingų, daugiaprasmių, kartais sunkiai suvokiamų, kurios taikomos labai siaurose srityse. Yra vertybių hierarchija, kurioje jos išsidėsto pagal svarbą, reikšmę, įtakos stiprumą. Vertybės tai kaip energijos rūšys, jėgos, kurios gali įtakoti veiksmus, sprendimus, pasirinkimus. Iš paties žodžio „vertybė“ galima suvokti kad šis žodis susijęs su žodžiu vertė, vertingas, verta. Priesaga -ybė, rodo, kad tų savybių yra begalo daug.Gyvename laikais, kada labai daug moralinių vertybių yra užmirštamos, ignoruojamos, keičiamos kitomis, ydos pradedamos laikyti vertybėmis. Tačiau kalbėti apie moralines vertybes yra svarbu, nes jos padeda žmonėms gražiau sugyventi, kurti gražesnę aplinką. Tikrosios vertybės – savarankiškumas, atjauta, sąžinė, kūrybiškumas, kantrybė, geranoriškumas, gera valia – visais laikais yra nepaprastai svarbios, jei nori gyventi prasmingai. Todėl ir mūsų dienomis dažnai kyla klausimas – kokios gi moralinės vertybės turi būti nepamirštamos?O kokias vertybes diegti ir skiepyti vaikams ikimokyklinėje įstaigoje?