Gamtos svarba ir ugdytinių sudominimas ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdyme

Gamta ir jos reiškiniai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis nuo gimimo iki mirties. Pradedant vaisiais ir daržovėmis, kuriuos užaugina žemė ir kurie mus maitina, medžiais ir žaliaisiais augalais, gaminančiais deguonį, būtiną gyvūnams ir žmogui ir baigiant dienos (dienos ir nakties) bei metų ciklu, kalendorinėmis šventėmis.

Anot mokslininko L. Klimkos, „Lietuvis, gilios praeities tautos atstovas, gyvena tarsi dviejuose laikuose: istoriniame, įsukančiame kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajiniame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs į mus per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą“. Taigi nesvarbu, kokiame laike gyvename – gamta yra neatsiejama nuo žmogaus ir jo gyvenimo. Jos motyvai lydi žmones kasdienybėje: supančioje aplinkoje ar kelionių metu naujai atrastose vietovėse; skaičiuojant laiką (kalendorius), nes, pavyzdžiui, mėnesių pavadinimai yra susiję su įvairiais gamtos reiškiniais ar objektais (sėja, paukščiais ir kt.); kalendorinės šventės taip pat neatsiejamos nuo gamtos (kaip antai gandro diena, 40-ies paukščių diena ir kitos); laiko ciklas ir skaičiavimas likęs nuo senųjų laikų – metų skirstymas į ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius, laikrodžio persukimas rudenį ir pavasarį; o bene visi gamtos objektai sutinkami literatūroje – tiek lietuvių liaudies tautosakoje, skirtoje vaikams (pasakose, dainelėse, patarlėse), tiek ir šiuolaikinėje literatūroje.

Kalbant apie gamtos svarbą vaikų ugdyme svarbu paminėti, kad vaikų mokymas apie gamtą turėtų būti neatsiejamas ir eiti greta mokymo apie archainę lietuvių kultūrą – kaip lietuvių žemėse atsirado žmonės, apie baltus, senąjį tikėjimą pagonybę, dievybes. Juk čia yra lietuvių tautos pradžia, iš kur kilo tradicijos, literatūra bei kultūra. Senasis lietuvių tikėjimas neatsietinas nuo miškų ir laukų, saulės ir vėjo – nuo gamtos (dievai Perkūnas ir Aušra, Medeina, Rasa ir kiti), nuo žemės (dievai Žemyna, Žemėpatis). Štai Perkūnas globojo žmogų, jo dorovę, moralę, gėrį, jis saugojo vėją, vandenį. Aušra buvo ryto ir spindulių, saulėtekio deivė, suteikdavo žmogui šviesą. Žemyna bei Žemėpatis abu saugojo žemę, buvo derliaus, vaisingos žemės gausių namų globėjai. Šiandien religija yra pasikeitusi, tačiau kasdienybėje vis dar dažnai sutinkama šių dievybių apraiškų – vaikai pavadinami pagonių dievų vardais, švenčiamos archaiškosios šventės, kaip antai deivės Mildos diena, Rasos. Taigi akivaizdu, kad ir kalendoriuje minimi reiškiniai (šventės, saulėgrįžos, lygiadieniai) tėra gamtos ciklo apraiškos, atėjusios iki šiandien dienų iš senovės lietuvių kultūros – pagonybės.

Šiame darbe bus ne tik aptariama, kuo svarbi gamta yra vaikams, bet ir pateikiami pavyzdžiai, kaip į ikimokyklinio ugdymo programas integruoti gamtos pažinimą.

Darbo tikslas – įrodyti, kad gamta ir jos reiškiniai yra labai svarbūs ir privalomi pažinti ikimokyklinio ugdymo vaikams.

Uždaviniai:

1. Įrodyti, kad kalendoriuje minimi objektai (mėnesių pavadinimai, kalendorinės šventės) yra neatsiejami nuo gamtos; pateikti konkrečių veiklų pavyzdžius, kaip vaikus būtų galima supažindinti ir sudominti gamtos motyvais kalendoriuje;
2. Įrodyti, kad metų skirstymas ir laiko skaičiavimas yra išlikęs nuo archainio laikotarpio, supažindinti vaikus su šių reiškinių kilme;
3. Įrodyti, kad gamtos reiškiniai ir objektai yra aprašomi ne tik lietuvių mitologijoje, bet vis dar svarbūs yra ir šiuolaikinėje literatūroje, skirtoje ikimokyklinio amžiaus vaikams; nagrinėti su vaikais įvairių laikotarpių literatūrą apie gamtą.
4. Įrodyti, kad vaikų ugdymas apie gamtą yra neatsiejamas nuo bendro supažindinimo su senąja lietuvių kultūra ir realigija.