Tėvų įtaka įveikiant ikimokyklinio amžiaus vaikų mikčiojimą

Metodologinė tyrimo apibrėžtis. Kalba yra viena svarbiausių žmonių komunikavimo priemonių. Jos pagalba žmonės savo mintis, jausmus reiškia, atsižvelgiant į pašnekovą, pritaiko sakinių ar žodžių sudėtingumo lygį ir geba tarpusavyje komunikuoti. Kuo geresni žmogaus kalbiniai gebėjimai, tuo jam lengviau integruotis į visuomenę ir dalyvauti įvairioje veikloje.
Žmogus kalbos mokosi visą gyvenimą, bet intensyviausias mokinimosi etapas- ikimokyklinis laikotarpis (Kavaliauskienė, 2011). Ikimokyklinio amžiaus vaikai įtvirtina jau turimus kalbinius gebėjimus ir sužino apie naujas jų pritaikymo galimybes. Neretai šiame amžiuje vaikai nespėja pilnai įsisąmoninti naujų kalbinių gebėjimų ir galimybių ir minimu laikotarpiu gali pradėti formuotis įvairios kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos problemos (Kaffemanienė, Reseckienė, 2008).
Intensyvi vaiko kalbos raida gali tik paspartinti įvairius kalbinių gebėjimų sutrikimus. Vienas aktualiausių tokių sutrikimų- mikčiojimas (Garšvienė, Ivoškuvienė, 1993). Mikčiojimas trikdo vaiko socialinę raidą, apsunkina komunikavimą su kitais žmonėmis ir gali neigiamai veikti mokymosi rezultatus. Tokie probleminiai vaiko komunikacijos požymiai gali būti stebimi kasdieninėse situacijose: vaikas varžosi viešai kalbėti; prieš pokalbį, pokalbio metu ar po jo jaučiamas nerimas, nusivylimas, gėda ir t.t. Siekiant įveikti atsiradusias kalbinių gebėjimų problemas, vaikui reikalinga logopedo ir psichologo pagalba (Zambavičienė, 2006).
Minkuvienė (2003), Nelson (1998) teigė, kad tėvų įtaka vaikui itin didelė. Tėvų formuoti vaiko įpročiai, vertybės, tėvų meilė, autoritetas, pamokymai ir patarimai išlieka ilgam ir lemia atitinkamas vaiko reakcijas bei bendravimo ypatumus. Leliūgienė (2003) nurodo, kad šeima- pagrindinis vaiko socializacijos veiksnys. Šeima vaikui suteikia žinių apie pasaulį, formuoja pirmąjį įspūdį apie jį, ugdo vaiko gebėjimus.
Tėvai yra vieni svarbiausių mikčiojimo įveikimo proceso dalyvių. Jie sudaro sąlygas ir įvairiapusiškai prisideda prie vaiko ugdymo. Tėvų veikla, jų tarpusavio santykiai augančiam vaikui sukuria galimybes gebėjimų ugdymui. Tuo pačiu vaikas sužino naujus žodžius, jų reikšmes ir tarimo taisykles. Iškilus vaiko kalbinių gebėjimų sutrikimui, tėvai vieni pirmųjų gali prisidėti prie jų įveikimo. Žinant savo vaiko charakterį, pomėgius tėvai gali taikyti vaikams priimtinas kalbėjimo sutrikimo įveikimo priemones (Rustin, Cook, 1995; Biggart, Cook, Fry, 2006).
Logopedo, psichologo ir tėvų veikla orientuota į Lietuvoje sukurtą įstatyminę bazę ir švietimo įstaigų tinklo vykdomas paslaugas ir garantuojamas teises. 1992 m. Lietuvos Respublikos konstitucija garantuoja lygias gyvenimo, mokymosi sąlygas visiems žmonėms. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas detaliau reglamentuotas konkrečiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Švietimo įstatyminė bazė numato glaudų mokyklos, mokinių ir jų tėvų bendradarbiavimą, garantuoja vaikams tinkamas mokinimosi sąlygas, galimybę mokintis pagal savo gebėjimus. Esant skirtingiems mokinių gebėjimams mokytojams numatomos galimybės tobulinti savo pedagoginių žinių teikimo būdus ir garantuoti vienodą mokinimosi prieinamumą įvairiems mokiniams. Todėl įstatyminė bazė sukuria tinkamas vaiko ugdymui ir socializacijai sąlygas. Mums aktualu, kad tėvų- ugdymo įstaigos specialistų tinkamas bendradarbiavimas sukuria papildomas galimybes įveikti vaiko kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimus. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas akcentuoja, kad ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje nuo 1 iki 6 metų, o tėvams pritarus ugdymas organizuojamas pagal ikimokyklinio ugdymo programą.
Tyrimo problema. Aktyvus tėvų dalyvavimas teikiant logopedinę pagalbą, įveikiant vaikų mikčiojimą yra svarbus teigiamų rezultatų veiksnys. Nepakankamas tėvų, specialistų ir vaikų bendradarbiavimas formuoja vidinę nuostatą, kad minimas bendradarbiavimas gali būti nesėkmingas. Kita vertus, mikčiojančių vaikų ugdymui reikalingas tinkamas pasirengimas ir žinios. Specialistai žinias apie mikčiojimą ir jo įveikimą gali įgyti studijų ir praktikos metu, tačiau tėvai tokio pasirengimo neturi. Todėl dalis tėvų gali nesuprasti vaiko kalbinio sutrikimo, klaidingai jį vertinti ar netinkamomis priemonėmis stengtis įveikti mikčiojimą.
Darbo hipotezės.
1. Įveikiant mikčiojimą, kuriamas nepakankamas specialistų- tėvų bendradarbiavimas;
2. Dažniausiai tėvai, siekdami įveikti vaiko mikčiojimą, turi nepakankamai žinių ir gebėjimų.
Darbo aktualumas. Mikčiojimas- vienas sudėtingiausių kalbėjimo sutrikimų vaikystėje. Šią problemą nagrinėjo daugelis Lietuvos ir užsienio autorių: Šovinytė (2012), Kačiušytė- Skramtai (2010), Kontrimavičius (2003), Bloodstein (1993), Sidavi, Fabus (2010) ir kt.
Tiriamos vaikų kalbinių gebėjimų ugdymo ir sutrikimų įveikimo problemos (Ališauskienė, Selvenytė 2004, Garšvienė 2005, Ivoškuvienė, Gružaitė 2004, Nelson 1985), vaikų socializacijos ir tolimesni raidos (Giedrienė, Monkevičienė 1995) Bankauskienė, Jegelavičienė (2006), logopedinės pagalbos ir jos tobulinimo (Ivoškuvienė 1999, Ivoškuvienė 2000) klausimai.
Remiantis žmogaus raidos teorijomis ir atsirandančiais gebėjimų sutrikimais, mokslininkai mikčiojimą analizuoja ieškodami optimaliausių problemos sprendimų būdų bei metodų. Nurodoma, kad siekiant įveikti mikčiojimą būtinas visų pagalbos proceso dalyvių bendravimas ir bendradarbiavimas. Tik aktyvus tėvų dalyvavimas sudaro tinkamas įveikimo sąlygas (Webster, 1987; Bloodstein, 1993, 1995; Szelag, Grawaska- Kolek, Herman, Stasiek, 1993; Einarsdottir, Ingham, 2009).
Žmonių bendravimas remiasi tam tikru bendru tikslu ir bendrais interesais. Ališauskienė, Miltenienė (2004) teigia, kad yra įsitvirtinęs vienakryptis bendravimas, kuris nuošalyje nuo vaiko ugdymo palieka tėvus. Todėl vaikai nesijaučia saugūs, o tėvai nemano, kad vykdomas ugdomasis procesas yra tinkamas. Kita vertus, apibrėžti tėvų- logopedų pasitenkinimą bendravimu gana sudėtinga. Ališauskienės, Selvenytės (2004) nuomone, pasitenkinimas santykiais yra pakankamai subjektyvus, reliatyvus ir neišmatuojamas.
Siekiant įveikti mikčiojimą pagalbos dalyviams svarbu patenkinti savo poreikius ir patirti teigiamus subjektyvius išgyvenimus. Įgyvendinus tokį bendravimo principą tarp mikčiojančių vaikų, tėvų ir specialistų atsiras sėkmingo bendravimo galimybė, kuri padės optimaliai išspręsti problemas (Almonaitienė, 2005).
Įvairios gyvenimo sąlygos lemia vaiko raidą. Neretai iškyla problemų nustatant mikčiojimo priežastis, ieškant galimų mikčiojimo įveikimo būdų ir organizuojant bendrą tėvų, logopedų ir vaikų darbą.
Mokslininkų nuomonės apie esamos pagalbos mikčiojantiems vaikams veiksmingumą yra mišrios ir siūlo įvairius problemos sprendimo variantus. Dažnai taikomus mikčiojimo įveikimo būdus, logopedinės pagalbos procesą tenka keisti, atsižvelgiant į vaiko ir tėvų poreikius (Langevin, Kully, 2003; Huinck, 2006; Sackett, Starus, Richardson, Rosenberg, Haynes, 1996).
Dauguma autorių teigia, kad sėkmingam mikčiojančių vaikų ugdymui būtinas nuoširdus ir aktyvus tėvų, vaikų ir specialistų bendradarbiavimas. Kaip sukurti tokį bendradarbiavimą taisyklių nėra, nes šis procesas viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir su ja susijusių žmonių (Millard, Edwards, Cook, 2009; Fryman, Venediktov, Wang, 2010; Millard, Nicholas, Cook, 2008; Ališauskienė, Ruškus, 2002; Ušeckienė, 2002; Gevorgianienė, 2003; Miltenienė, 2005; Jinnah, Walters, 2008; Toller, 2009).
Pagalba mikčiojantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams kelia įvairių klausimų ir sunkumų. Švietimo įstaigų specialistai sunerimę dėl ugdymo dalyvių vaidmenų, kompetencijos ribų neapibrėžtumo, o tėvams kelia rūpesčių informacijos apie specialųjį ugdymą nepakankamumas (Kaffemanienė, Žukaitė, 2008). Šeimos nariai ir specialistai, siekdami vieningų ugdymo tikslų, gali pasirinkti tinkamas priemones ir sėkmingai prisidėti prie vaiko ugdymo (Jinnah, Walters, 2008).
Darbo objektas- tėvų dalyvavimas logopedinės pagalbos ikimokyklinio amžiaus vaikams procese.
Darbo tikslas- nustatyti tėvų ir logopedų bendradarbiavimo plėtotės galimybes, siekiant įveikti ikimokyklinio amžiaus vaikų mikčiojimo problemas.
Remiantis išsikeltu tikslu magistriniame darbe keliami tokie uždaviniai:
1. Taikant mokslinės literatūros analizę, atskleisti mikčiojimo atsiradimo priežastis ir galimas pasekmes ikimokykliniame amžiuje.
2. Taikant mokslinės literatūros analizę, atskleisti logopedinio darbo su mikčiojančiais vaikais svarbą ir sąlygas Lietuvoje.
3. Taikant anketinę apklausą, atskleisti tėvų ir logopedų požiūrį į logopedinės pagalbos mikčiojantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams organizavimą.
4. Remiantis specialistų interviu turiniu ir kiekybinio tyrimo metu gautų duomenų analize, išanalizuoti aktyvaus tėvų dalyvavimo galimybes.
Siekiant įvairiapusiškai ištirti magistrinio darbo objektą naudoti tokie tyrimo metodai:
1. Mokslinės literatūros ir statistinių duomenų analizė.
2. Kokybinis tyrimas
3. Kokybinio tyrimo metu gautų duomenų analizė ir jų interpretavimas.

Magistro darbo struktūra. Darbą sudaro santrauka lietuvių kalba, 3 skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas (110 šaltinių), santrauka (reziumė) , priedai. Tyrimas atskleidžiamas lentelėmis, paveikslais. Prieduose pateikiama: anketų pavyzdžiai. Darbo apimtis...