Spalvos ir formos santykio ikimokyklinio amžiaus vaikų suvokime tyrimas

Vaikui augant, sparčiai lavėja jo jutiminio pažinimo procesai, padedantys priimti informaciją iš išorinio pasaulio, ją išlaikyti ir perdirbti (Gučas, 1990). Tikslėjant vaiko pažinimui, apie daiktų struktūrą yra gaunama vis daugiau ir daugiau informacijos. Erdviniuose santykiuose vaikas yra priverstas vis tiksliau diferencijuoti išorinių daikto savybių kiekybinę išraišką, kuri susijusi su pagrindinėmis daikto savybėmis: forma, spalva ir dydžiu. Antraisiais gyvenimo metais ši orientacija dar stipriai nedominuoja, vaikai skiria kitas savybes, kuriomis daiktai skiriasi tarpusavyje, pavyzdžiui, vienas daiktas su brūkšneliais, kitas – ne.

Ankstyvajame amžiuje daiktų suvokimas yra spontaniškas. Vaikas sąmoningai nesiorientuoja į pagrindinius daikto požymius: spalvą, formą ir dydį, jis tik turi galimybę juos vis geriau išskirti. Vis dar vyrauja orientacija į tai, kas ryšku, nauja ir pan., visa, kas valdo mūsų nevalingą dėmesį. Tuomet išryškėja, jog jutiminis pažinimas labai individualus. Vienas vaikas išskirtas savybes jungia į vieną vaizdą, kitas – į kitą vaizdą.

Vyresniame ikimokykliniame amžiuje vaikai jau ima gerai skirti spalvas, suvokti daiktų formas, nors, juos atkurdamas piešimu ar modeliavimu, dar daro klaidų. Ilgą laiką vaiko psichologijoje buvo keliamas ir svarstomas klausimas, į ką vaikas pirma kreipia dėmesį – į formą ar į spalvą? Vieno atsakymo čia nerasta. Jeigu vaiko žaidimui reikalingos tam tikros formos kaladėlės, tai jis rinksis reikiamą, neatsižvelgdamas į spalvą, o jeigu jam svarbu spalvos, - rinksis pagal spalvą (Gučas, 1990).

Vaikui kilęs uždavinys ir suinteresuotumas juo lemia ir tai, į ką jis kreipia dėmesį, suvokdamas aplinkos objektus, kaip gilinasi į tą objektą ir kokias savybes išskiria. Kai dėmesys sutelkiamas į kurį nors objektą, padidėja suvokime dalyvaujančių analizatorių jautrumas, ir informacija apie objektą esti pilnesnė. Psichologai, tiriantys suvokimą regėjimu, teigia, kad vaikas tada gali geriau ir tiksliau regėti ir diferencijuoti objektus, kai su jais ką nors veikia. Atstumo suvokimas regėjimu daug priklauso nuo to, kaip organizuojama vaiko veikla, koks jam skiriamas uždavinys, koks vaiko reakcijų santykis su žodine ataskaita. Praktiškai reikšmingus objektų požymius vaikas skiria anksčiau negu išmoksta juos žodžiais pasakyti (Gučas, 1990).

Taigi ikimokyklinio amžiaus vaiko tiesioginis tikrovės pažinimas jau yra labai praturtėjęs, nors dar ir neprieinamos formalios loginės operacijos, reikalaujančios abstraktaus mąstymo. Tačiau daiktų pažinimas ir suvokimas, socialinių santykių suvokimas, emocijų įvairumas turtina ir formuoja bręstančią asmenybę (Gučas, 1990).

Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti spalvos ir formos santykį ikimokyklinio amžiaus vaikų suvokime.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, kada vaikai, suvokdami daiktą, orientuojasi tik į jo formą ir kada – tik į spalvą.
2. Išsiaiškinti, koks yra spalvos ir formos santykis suvokiant daiktus ikimokykliniame amžiuje.