Laisvės samprata literatūroje

Kiekvienas turime svarbiausias vertybes. Vienam tai sąžiningumas, kitam – tėvynės meilė, dar kitam tai pagarba. Dalis žmonių pasakytų, jog jiems svarbiausia yra laisvė. Kai esi laisvas, tavo gyvenimas yra be apribojimų ir suvaržymų. Gali pasirinkti, ką nori daryti, kaip kurti savo gyvenimą, gali be baimės reikšti savo nuomonę. Žmogaus laisvė yra tarsi jo turtas, kiekvienam ji ypač svarbi, už ją kovojama, jos siekiama. Niekas nenori gyventi pagal kitų taisykles ar įstatymus, tačiau to reikia tam, kad nebūtų peržengtos ribos, kad vieni žmonės nepradėtų kenkti kitiems žmonėms, kad būtų palaikoma tvarka. Kiekvieno laisvės samprata yra skirtinga, nes yra daug skirtingų laisvės formų – kūrybinė, politinė, dvasinė, fizinė, valios, sąžinės, nuomonės laisvė. Įvairius laisvės siekius galima įžvelgti ir literatūroje. Vienas jų - prieš beveik 2500m. sukurtoje Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė“.

                             Iš Antigonės veiksmų galima spręsti, kad jai svarbiausia dvasinė laisvė. Kreontas norėjo tvarkos, pagarbos ir paklusnumo jam. Tuo tarpu Antigonei svarbiau buvo amžini, dievų nustatyti papročiai ir įstatymai, ji saugojo protėvių moralės nuostatas. Ji taip laikėsi žmogiškųjų įsitikinimų, sąžinės balso, buvo tokia drąsi, jog pasiryžo žygdarbiui, kurio pabijojo visi kiti Tėbų gyventojai. Antigonės neatbaidė karaliaus Kreonto grasinimai įkalinti ją uoloje, nes fizinė nelaisvė jai buvo visiškai nesvarbi. Tik meilė artimajam ir atsidavimas Dievui galėjo išlaisvinti jos sielą. Šiuo poelgiu Antigonė pasiekė ne tik savo sielos laisvės, bet ir atvėrė kelią į visų kitų moterų laisvę. Iki tol jos niekada nebūtų išdrįsę nepaklusti karaliaus įsakymams ir su juo kovoti, nes moterys buvo laikomos nesvarbiomis ir neprotingomis.