Laimės samprata literatūroje

Beveik kiekviename grožiniame kūrinyje yra rašoma apie laimę. Ne išimtis yra ir lietuvių literatūra. Skaitant Lietuvos rašytojų kūrinius galima pastebėti, kad laimingi žmonės jaučiasi tada, kai geba pasirinkti savo ateitį ir nepriklauso nuo aplinkinių. Dar viena sąlyga, būtina, kad žmogus jaustųsi laimingas yra artimas dviejų asmenų ryšys. Meilė, nuoširdus bendravimas ir supratimas yra būtini, tam, kad žmogus galėtų patirti laimės jausmą. Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ ir Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šėšėly“ pagrindinius veikėjus sieja skausmingas laimės paieškos kelias. Kyla klausimas: „Kodėl šių romanų veikėjams yra taip sunku pasiekti laimę?“ Problema yra tokia – žmonės nesugeba teisingai nuspręsti, neranda tokio žmogaus, su kuriuo galėtų bendrauti laisvai ir jausti, kad gyvenime nieko netrūksta. Manau, kad trumpos šių dviejų romanų analizės užteks, kad galėtume suprasti, kaip lietuvių literatūroje suprantama ir vaizduojama laimė, kokie žmonės jaučiasi nelaimingi ir kodėl.

Išeivijos rašytojas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ ne tik atskleidė laimės sampratą, vaizduodamas vieno iš pagrindinių veikėjų – Tiliaus paveikslą, bet ir lyriškais vaizdais aprašė Lietuvos gamtos grožį. M.Katiliškis sakė: „Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi ir be tėvynės“. Tai įrodo, kokia rašytojui buvo brangi tėvynė ir paaiškina, kodėl romane tiek daug dėmesio yra skiriama detaliam Lietuvos gamtos vaizdavimui. Marius Katiliškis romane atskleidžia įdomų ir nepaprastą Tiliaus paveikslą. Vaizduodamas vaikino gyvenimą ir cherakterį autorius išdėstė laimės sampratą. Aiški yra priežastis, kodėl Tilius nesijaučia laimingas.