Pareigos ir asmeninės laimės konfliktas literatūroje

Kiekvienas siekia asmeninės laimės gyvenime. Tačiau kartais laimė ir atsakomybė yra nesuderinami dalykai. Dėl to kyla asmeninės laimės ir pareigos konfliktas. Apie tokį konfliktą išgyvenantį žmogų rašė XXa. antrosios pusės dramaturgas ir prozininkas Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ ir Antanas Škėma romane „Balta drobulė“.

                             Just.Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ pavaizdavo pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, išgyvenantį pareigos ir asmeninės laimės konfliktą. Pagrindinį veikėją autorius vaizduoja gyvenantį ir klebonaujantį Ragainėje, Lietuvos ir Prūsijos pasienyje. Dramos veiksmas vyksta 1562m. penkiolika metų po „Katekizmo“ išleidimo. Savo apsisprendimą pasilikti Prūsijoje Mažvydas aiškina miglotai – kaip troškimą padėti ten gyvenantiems lietuviams, turėdamas kilnių tikslų. Prūsijoje Mažvydas slaugo ir padeda špitolės gyventojams, stengiasi ugdyti jų gėrio poreikį, juos šviesti, mokyti. Herojus nusiteikęs ryžtingai: “Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio…”. Vargonininkas Milkus apie špitolninkus sako, kad prieš atvykstant Mažvydui, jie buvo tik menki kaimiečiai: „paskendę buvo purvuose / Ir mano kūnas ir dvasia.“ Mažvydas stengiasi pakeisti špitolninkų gyvenimą, ištraukti juos iš dvasios skurdo. Dramos epiloge vaizduojamas Mažvydas, mokantis špitolninkus skaityti iš katekizmo: „Mėginsime sudėti pirmą žodį. / Klausykitės gerai..Širdim klausykit!“