Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas

Asmeninė laimė, ramybė gyvenime siektina kiekvienam žmogui. Tačiau tautos poetu vadinamas XX a. rašytojas Justinas Marcinkevičius teigia: “Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo.” Malonumai, atnešantys žmogui laimę, dažnai tampa sunkiai suderinami su pareigomis ir atsakomybe. Dėl to kyla asmeninės laimės ir pareigos konfliktas. Žmogus tarsi pelenė iš pasakos turi rinktis: laimingas ar varginančių pareigų kupinas gyvenimas. Ko gero, žmogiškoji prigimtis anksčiau ar vėliau žmogų priveda prie laimės pasirinkimo. Tai atsispindi ir lietuvių literatūroje. Herojai laimės siekia įvairiais būdais: bandymu pareigą paversti laime, siekiu suderinti laimę su pareiga arba visiškai atsisakydami pareigos. Savo kalboje, remdamasi konkrečiais autorių kūriniais, norėčiau plačiau aptarti, kaip veikėjai naudojasi šiais būdais konfliktui išspręsti ir laimei pasiekti.

Justinas Marcinkevičius poetinėje dramoje “Mažvydas” vaizduoja žmogų, bandantį pareigoje surasti savo laimę. “Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą, “ - teigia rašytojas. Tai suprantantis žmogus yra pagrindinis dramos veikėjas XVI a. istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Su juo siejama rašto ir knygos kūrimo pradžia. Jo paveikslas, kaip pats Justinas Marcinkevičius prisipažįsta, kuriamas labiau remiantis fantazija nei istorija. Poetinės dramos veiksmas vyksta Ragainėje, kur gyvena ir klebonauja Martynas Mažvydas, praėjus penkiolikai metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo. Mažvydas vis žvalgosi anapus Nemuno, į “pykčio upę”, už kurios išsiilgta Lietuva. Jis ilgisi paliktos šeimos, savo mylimosios. Tačiau herojus ryžtasi likti Prūsijoje, kaip pats sako, iš pareigos. Mažvydas nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį. Šią savo misiją suvokia kaip sunkų, bet suteikianti vilties darbą, kuris yra gyvenimo prasmė. Herojus lieka Prūsijoje dėl troškimo padėti vietiniams lietuviams: “Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių// Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties”. Mažvydo asmeninę dramą paryškina istorinės aplinkybės: pagonybės ir krikščionybės sankirta, protestantų ir katalikų konfilktas. Jam tenka rinktis, kam pasišvęsti - Lietuvos tautiškumo puoselėjimui ar protestantizmo stiprinimui Prūsijoje. Mažvydas neatsisako protestantiškosios krikščionybės, tačiau pripažįsta: “žodis mano Dievas”, kai jis tarnauja Lietuvai. Taip tarsi siekia suderinti pareigą ir laimę. Trečiojoje dalyje, pokalbyje su pusbroliu Baltramiejumi Vilentu, Mažvydas savo veiklą lygina su Sizifo darbu. Tačiau teigia, kad yra pasiekęs vidinę ramybę. Savo sizifišką gyvenimą suvokia ne kaip kančią, o kaip džiaugsmą. Herojus nusiteikęs ryžtingai: “Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio…”. Nepaisant to, Mažvydas nėra patenkintas esame padėtimi. Jis sugeba matyti toliau, tad nujaučia, kad lietuvių kalba ir kultūra bus iš krašto išstumta. Jam Karaliaučiaus kunigaikščio žodžiai išduoda, kad knyga ir raštas gali tapti vokietizmo įrankiu. Dramos epiloge vaizduojamas Mažvydas, mokantis špitolninkus skaityti iš katekizmo: “Mėginsime sudėti pirmą žodį.// Klausykitės gerai..Širdim klausykit!”. Simboliška, kad kaip pirmąjį žodį mokytojas pasirenka “Lietuva”. Darbas Lietuvos labui padeda jaustis ramiu, laimingu. Justinas Marcinkevičius, atkurdamas Mažvydo istoriją, parodė, kad galima pareigoje atrasti laimę. Poetinė drama “Mažvydas” įrodo, kad požiūris į pareigos atlikimą kaip į savo laimę yra greičiausias būdas pasiekti kompromisą kilusiame konflikte.