Meilės samprata lietuvių literatūroje.

1. Meilė – vienas kilniausių žmogiškų jausmų. Nieko nuostabaus, jog ir literatūroje meilės tema yra plačiai aptariama. Aptarsiu kelis pasirinktus lietuvių literatūros kūrėjus, kurių darbuose atsiskleidžia meilės tema.

1. Nuo seno susiformavęs vaizdinys, kad lietuviui be galo svarbus gimtasis kraštas, o meilė Tėvynei – neįveikiama net didžiausių sunkumų akivaizdoje. Atsidavimas Tėvynei akivaizdus romantizmo srovės atstovo, XIX a. II pusės – XX a. I pusės poeto ir kunigo, Jono Mačiulio – Maironio eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“. Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kokia meilės samprata aptinkama lietuvių literatūroje.

2. Greta meilės Tėvynei reikšminga yra meilė kitam žmogui. Tokia meilė matoma Jono Biliūno, XIX a. pab. – XX a. pr. lyrinės lietuvių prozos pradininko, apysakoje „Liūdna pasaka“. Taigi meilė lietuvių literatūroje gali būti amžina ir kitam žmogui, tačiau ji suteikia neapsakomas dvasines kančias, kuriomis asmuo užbaigia savo gyvenimą.

3. Meilė, kaip gyvenimo pamatas, vaizduojama lietuvių lyrikoje. Eilėraštyje „Išvakarės“ lyrinis „aš“ tarsi išgyvena išsiskyrimą: tai paskutinis kartas būnant drauge su mylimuoju, kuris netrukus išeis, paliks eilėraščio žmogų, moterį, vieną sužeista širdimi. Tokia visa apimanti meilė ir visiškas atsidavimas jai iš tiesų būdinga lietuvių kūrybai.

III. Tai gali būti meilė Tėvynei, jos žmonėms, taip pat besąlygiška meilė konkrečiam žmogui, privedanti prie beprotybės, moralinių kančių ir dvasinės mirties. Visa tai rodo, kad meilės samprata daugialypė, tačiau tai nesumenkina jos reikšmės kūrėjui ir skaitytojui.