Meilė tėvynei lietuvių literatūroje

Žodis „tėvynė“ į lietuvių poeziją atėjo kartu su tautiniu sąjūdžiu. Jį pirmą kartą ištarė A.Baranauskas „Anykščių šilelyje“, o įtvirtino „Aušros“ poetai ir ypač V.Kudirka. Tad nuo tautinio atgimimo laikų meilė tėvynei lietuvių literatūroje yra viena svarbiausių ir labiausiai plėtojamų temų. Meilė tėvynei buvo išreiškiama įvairiai. Ji atsiskleisdavo atsigręžimu į tautinį identitetą, romantiniu pažiūriu į savąją tėvynę bei kovojimu už jos laisvę. Taip meilę gimtinei aprašė Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“, Maironis daug įtakos visuomenei turėjusiuose eilėraščiuose bei partizanas Bronius Krivickas, kuris meilę tėvynei rodė ne tik dalyvaudamas kovoje už Lietuvos laisvę, bet ir rašydamas eilėraščius, kuriuose parodė savo atsidavimą. Taigi, meilė tėvynei literatūroje yra atskleidžiama gana įvairiai, būtent todėl, remdamasis populiariausiais rašytojais bei jų kūryba, aptarsiu, kokia gi meilė tėvynei yra vaizduojama lietuvių literatūroje?

Meilė tėvynei lietuvių literatūroje išreiškiama kaip visiškas atsidavimas, paaukojant asmeninę laimę ir priimant įsipareigojimą rūpintis Lietuvos ir pačių lietuvių gerove. Būtent apie tokią meile tėvynei rašė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius bei politinis veikėjas Vincas Krėvė – Mickevičius istorinėje dramoje „Skirgaila“. Kūrinyje vaizduojama abejojanti, maištaujanti, nusivylusi ir dvasines krizes patirianti asmenybė.